» S.Rushdie "Šėtoniškos eilės"

Po pilką Londoną bastosi dvi spalvingos indų būtybės: Džibrylas Farišta, hindi kine kūręs dievybių vaidmenis ir virtęs arkangelu Gabrieliumi, ir Saladinas Čamča, reklaminių filmų įgarsintojas, žiauraus likimo apdovanotas velnio ragais ir kanopomis, mat nors dvidešimt metų iš kailio nėrėsi, kad taptų anglu, baltųjų visuomenei taip ir liko svetimas it koks ateivis iš kosmoso. Abiejų sieloje sumaištis: Džibrylas prarado tikėjimą (Saladinas – žmoną, darbą ir turtą) ir suabejojo savo gyvenimo prasme (Čamča savo kultūrine priklausomybe). Į šią kasdienišką fantasmagoriją, kandžią ir sykiu žiaurią, įsipina kitos istorijos, kurioms visoms bendra tikėjimo ir abejonės tema. Remdamasis pasakojimais apie pranašo gyvenimą (pakeisti tik kai kurie vardai ir vienur kitur perkelti akcentai), Rushdie išdrįsta suabejoti Korano neklaidingumu ir pranašo sąžiningumu (nors Mahometas, net pavadintas viduramžių krikščionių demono Mahoundo vardu, net klystantis ir abejojantis, lieka didis, o pranašo kelio ir islamo gimimo aprašymas kupinas rūsčios poezijos). Kita siužetinė linija susijusi su vargdienių tikėjimu, pasibaigusiu tragedija (kelionė į Meką pėsčiomis per Raudonąją jūrą – tikras atsitikimas). Ir pagaliau dar viena menkai užmaskuota istorija – apie Irano revoliuciją ir ja pasinaudojusį fanatišką musulmonų ekstremistą Imamą, kurio prototipas – ajatola Chomeinis (akivaizdžiai save atpažinęs, kaip rodo mirties nuosprendis Rushdie). „Šėtoniškose eilėse“ nebelieka aiškių ribų tarp gėrio ir blogio, angelai kartais elgiesi kaip velniai, velniai – kaip angelai, vardan idealų daromi baisūs dalykai (lėktuvą užgrobusių sikhų teroristų siužetinė linija), o meilė nebesiskiria nuo neapykantos. Nykiame, ūkanotame Londone rasistinių riaušių pavidalu prasideda apokalipsė... [knygos viršelis]


o minėtos pavardės savininkas išvyko, gal į dangų, gal į pragarą, gal dar kur nors, bet pragaišo tikrai ir neginčijamai...


- Dėl Dievo, vaikine, kai andai liepiau tau drožti ir tapti žydram, man nė netoptelėjo, kad taip ir padarysi, žinoma, vyresniųjų reikia klausyti, bet viskam yra ribos.


“Šiandien aš kaip nesavas”, - pamanė. Širdis dreba. Gyvenimas kenkia gyviesiems. Visi mes kaip nesavi. Visi mes tokie.


Ko jie norėjo? Nieko naujo. Nepriklausomos tėvynės, tikėjimo laisvės, paleisti politinius kalinius, teisingumo, išpirkos, leidimo išvykti į pasirinktą šalį. Daugelis keleivių, nors jiems nuolatos grėsė mirtis, banditus užjautė. Kai gyveni XX amžiuje, nesunku įžvelgti save kituose, apimtuose didesnės nevilties už tavąją ir mėginančiuose suteikti jai pavidalą pagal savo valią.


Angelus nuraminti lengva: paversk juos įrankiais, ir jie tau brūzgins arfomis. Žmonės – didesni kietasprandžiai, abejoja viskuo, net savo akimis. Arba tuo, ką išvysta užmerkę akis. Tuo kas vyksta po sunkiais vokais, nugrimzdus į miegą... angelai bemaž bevaliai. Valia reiškia nesutikimą, nenuolankumą, nuomonių skirtingumą.


Senovėje į šį slėnį atėjo patriarchas Ibrahimas su Hagara ir Ismailu, jų sūnumi. Čia, šiuose bevandeniuose tyruose, jis ją paliko. Ji paklausė: ar tokia gali būti Dievo valia? Jis atsakė, kad gali. Ir paliko ją, nevidonas. Nuo pat pradžių vyrai Dievu teisindavo nepateisinamus dalykus. Nežinomi Viešpaties keliai, sako vyrai.


Reikia sutvarkyti šitiek reikalų, o ji kaip į gaisrą bėga nuo savo rūpesčių. Kelias dienas pasilepins brangiame užmiesčio viešbutyje, ir pasaulis galbūt praras panašumą į sumautą kiaulidę.


Jis buvo indas iš Gajanos, bet „toje šalyje nieko neliko, pone, žmonės iš ten neša kudašių greičiau už lėktuvus“.


Vilsonas tarškėjo kaip užsuktas („Šiomis dienomis nelabai turiu su kuo pasišnekėti“) ir baisiai piktinosi, kad 1960 metais kinų ekspedicija atrado jo kūną. „Tie geltonodžiai sutraukos turėjo kiaulės drąsos filmuoti mano lavoną“.


Jie net savo sapnus jai pasipasakodavo, nors retas kuris sapnuodavo dažniau kaip kartą per mėnesį, mat visi buvo per daug neturtingi, kad galėtų sau leisti tokią prabangą.


„Saulė visada nusileidžia tuomet, kai išsigąsti tigrų“, - pasiminė ji seną patarlę: negera žinia visada užklumpa netikėtai.


- Koks esu nedoras, lėkštas ir suktas tipas, apgaudinėju net pats save, - atsiduso jis, - kaip smarkiai ir kaip sparčiai pasikeičiau. Nusipelniau galo be jokių apeigų. – Bet jis buvo ne iš tų, kurie griūva ant kardo. Užuot žudęsis, kiek pavaikščiojo „Paristano“ koridoriais, ir netrukus namas padarė įprastą stebuklą – vėl pataisė nuotaiką.


nieko sau trijulė, mąstė Mirza Saydas; kai burtai įžengia pro duris, sveikas protas išlekia pro langą.


„Dabar aišku, kad pasaulis išprotėjo, mano namuose svečiuojasi velias“.


- Ideologiniu požiūriu, - kalbėjo Strakalas, - aš atsisakau taikstytis su aukos padėtimi. Iš tiesų nukentėjau, bet visi žinome, kad dėl valdžios piktnaudžiavimo iš dalies kalti skriaudžiamieji; mūsų nuolankumas – slaptas tokių nusikaltimų bendrininkas.


Ėjau Oksfordo gatve ieškodama krokodilo odos batų, kai tai atsitiko: išvirtau iš kojų vidury žingsnio ir griuvau į priekį it pakirstas medis, žiebiau į šaligatvį smakru, ir visi dantys išbyrėjo priešais žmogelį, pliekiantį kortomis. Žmonės gali būti jautriaširdžiai, Čamča. Kai atsikvošėjau, radau dantis sudėtus į krūvelę prie savo marmūzės.


Senatvė, Čamča: vieni pažeminimai. Gimsti, gauni į skudurus, galiausiai palūžti ir esi sušluojamas į urną.


Dabar turi bėgti. Smagu pasišnekėti su numirėliais, Čamča.


Nuoširdžiai patariu jums apsisukti ir mikliai dingti; nes jei jūs, gerbiamasis, to nepadarysite per artimiausias penkiolika sekundžių, liepsiu jus suvažinėti.


Jis augo, gandų gausėjo; palėpėje užrakinęs velnią, negali tikėtis, kad nieko nesuuos.


- Jei kas nors pabandys tau pasakyti, kad ši gražiausia ir baisiausia iš planetų yra vienarūšė, sudaryta tik iš suderinamų elementų, kad viskas susibalansuoja, iškart skambink tramdomųjų marškinių siuvėjui, - patarė jai, lyg būtų aplankęs daugiau planetų, prieš prieidamas tokią išvadą. – Pasaulis nesuderinamas, niekada to nepamiršk, visa kita paistalai. Vaiduokliai, naciai, šventieji, visi gyvena tuo pačiu metu; vienoje vietoje, ilgai ir laimingai, o tiesiai už kelio vingio - pragaras. Klaikesnės vietos norėdamas nesugalvosi.


Pasak senos legendos, pasaulį praris ugnis po šešių tūkstančių metų; tai tiesa, man pranešė iš pragaro.


Mahoundas irgi turėjo pasikeisti, jei grįžta apsiaustas prabangos ir visagalybės, į miestą, iš kurio pabėgo tuščiomis rankomis, net be žmonos. Mahoundui šešiasdešimt penkeri. Mūsų vardai susitinka, išsiskiria ir vėl susitinka, pamatė Baalas, bet žmonės, kurie vadinasi tais vardais, keičiasi.


Gyvenimas jam dažnai įkyrėdavo, tada trokšdavo nesulaukti žilos senatvės, bet, anot Salmano, apie ką nors svajoti ir susidurti su svajone tikrovėje – skirtingi dalykai.


Aš nieko nesakau. Neprašykite paaiškinti padėties; apreiškimų metas seniai praėjo. Pasaulio sukūrimo taisyklės daugmaž aiškios: sumanai, padarai ir palieki likimo valiai. Visas malonumas dingsta, jei nuolat lendi su savo užuominom,keisdamas taisykles ir lemdamas kovų baigtį.


Ir kad Saladinas Čamča pasiryžo sunaikinti Džibrylą Farištą, nes paaiškėjo, kad tai padaryti labai paprasta; blogis traukia todėl, kad kreivu keliu eiti taip lengva. (Baigdami pridursime: ir kad sugrįžti nebegalima).


Galbūt todėl, kad geidė jos; ir geidė dar labiau dėl tos vidinės jos tikrenybės; pavydėjo jai, nes jam to trūko, ir troško pakenkti, nes pavydėjo. Meilė yra troškimas būti panašiam į mylimąjį (net susitapatinti su juo), o neapykanta, reikia pasakyti, gali kilti iš to paties noro, jei jo negalima patenkinti.


Šiame amžiuje istorija nustojo paisyti senosios psichologinės orientacijos į tikrovę. Žodžiu, nūnai charakteris – jau nebe likimas. Likimas – ekonomika. Likimas – ideologija. Likimas – bombos. Negi badui, dujų kamerai, granatai rūpi, kaip tu gyveni? Ištinka krizė, ateina mirtis, o apgailėtina tavo esatis nieko negali padaryti, tik kęsti.


Būna akimirka prieš kiekvieną blogą darbą; paskui akimirka po; paskui metas, kai žengtas pirmas žingsnis, o kitus žengti daug lengviau.


„Žiūriu į kojas, bet kanopų nematau“, - pasakė Otelas apie Jagą.


Negi blogis niekada nebūna visiškas, negi jo pergalė, kad ir kokia triuškinanti, niekada nebūna absoliuti?
Kad ir šis puolęs žmogus. Be jokio sąžinės graužimo jis norėjo sumaišyti galvą savo artimui, o jo įrankiu tapo niekuo dėta moteris, nes jis jos vujaristiškai geidė ir žinojo, kad nieko iš to nebus. Ir tas pats vyriškis nedvejodamas beprotiškai rizikavo gyvybe, bandė gelbėti kitus.


Dauguma žmonių apibrėžia save darbu, gimtine ir panašiai; mes per ilgai gyvenome mintyse. Todėl velniškai sunku susitaikyti su tikrove.


Tuo jis norėjo pasakyti, kad negali patikėti, jog tai, kas vyksta, yra tikrovė; bet tai buvo tikrovė.


Nieko nėra amžino, mąstė jis užmerktomis akimis kažkur virš Mažosios Azijos. Galbūt nelaimės yra kontinuumas, kurio slenka žmogaus gyvenimas, o džiaugsmas – tik vienas kitas trumpalaikis pokytis, salos vandenyne. O jei ne nelaimės, tai bent liūdesys...


Kaip kaltinti prietarais kitus, kai mūsų pačių rankos nešvarios?


- Tokia tikrovė, - tarė jis be įprasto linksmumo, - tiktiktikėjimas, kuriame užužšifruoti tauriausi žmonijos siekiai, mūmūmūsų šalyje virvirvirto žemiausių instinktų tarnu, o Dievas yra pipipikto kūkūkūrinys.


O, kaip žmogaus protas moka atsiriboti, niūriai nusistebėjo Saladinas. O, kokios prieštaringos esatys stumdosi ir grumiasi šiuose odos maišuose. Neverta stebėtis, kad mes į nieką negalime ilgam sutelkti dėmesio; neverta stebėtis, kad išradome nuotolinio valdymo kanalų perjunginėjimo prietaisus. Jei nukreiptume tuos aparatus į save, aptiktume tiek kanalų, kiek net kabelinės ar palydovinės televizijos magnatas nesapnavo...


bet sykiu ir žavėjosi, kaip gražiai visi elgiasi mirštančiojo akivaizdoje: jaunimas atvirai kalbėjo su juo apie savo gyvenimą, lyg norėtų patikinti, kad gyvenimas nenugalimas, ir mintis, kad vis dar priklauso didžiajai žmonijos procesijai, teikė senukui didžiulę paguodą, - o senimas priminė praeitį, kad jis žinotų, jog niekas neužmiršta, niekas neprarasta; kad, šitiek metų savo noru gyvenęs uždarai, jis tebėra susijęs su pasauliu. Mirtis atskleidžia gražiausias žmonių savybes; malonu įsitikinti, pamanė Salahudynas, kad žmonės būna ir tokie: dėmesingi, mąstė jis, šventiškai nusiteikęs; nepaisant nieko, mes dar galime peržengti save.


Numirėlis nenori ramiai gulėti ir žiūrėti, kaip gyvieji linksminasi.


- Noriu, kad žinotum, - tarė sūnui, - jog neimu šito reikalo į galvą. Žmogus turi nuo ko nors mirti, o juk aš mirštu nebejaunas. Neturiu iliuzijų: žinau, kad po mirties niekur nenueisiu. Tai pabaiga. Didelio čia daikto. Bijau tik skausmo, nes žmogus, apimtas skausmo, praranda orumą. Nenoriu,kad taip atsitiktų. – Salahudyną apėmė pagarbi baimė. „Pirmiausia tėvą iš naujo pamilsti, o paskui išmoksti dar ir gerbti jį“.


Pasaulis, rašė kažkas, yra vieta, kurios tikrumą įrodome savo mirtimi.


Jis, Salahudynas, manė (naivuolis), kad įvykiai per Brikholo gaisrą, kai Džibrylas išgelbėjo jam gyvybę, kažkaip apvalė tuos abudu, demonus prarijo liepsnos; kad meilė pasirodė esanti ne mažiau stipri kaip neapykanta; kad žmonės gali keisti ne tik yda, bet ir dorybė. Bet nieko nėra amžino; pasirodo, bet koks išgijimas laikinas.