» Kahlilis Džibranas "Smėlis ir puta"

Per amžius vaikštau šiais krantais,
Tarp smėlio ir putos.
Potvynis nuplaus mano pėdas,
Vėjas nupūs putą.
Bet jūra ir krantas bus
Per amžius.


Jie sako man busdami: “Tu ir pasaulis, kuriame gyveni, tesate smiltys beribės jūros beribiame krante”.


O aš sapnuodamas sakau jiems: “Esu beribė jūra, visi pasauliai tėra smiltys mano krante”.

Tik vienąkart man atėmė žadą. Tai atsitiko tada, kai manęs paklausė: “Kas tu esi?”.

Mes buvome plevenantys, klajojantys, besiilgintys padarai tūkstančius metų prieš tai, kai jūra ir miško vėjas dovanojo mums žodžius.


Kaip dabar mums išreikšti mumyse glūdinčias senovės dienas vien vakardienų garsais?


Sfinksas prabilo tik sykį, ir štai ką Jis pasakė: “Smėlio smiltis – dykuma, o dykuma smėlio smiltis; dabar vėl visi tylėkim”.
Aš girdėjau Sfinksą, bet nesupratau.


Norėčiau pagaliau save užbaigti. Bet kaip man tai padaryti, nebent tapčiau planeta, kurioj gyventų protingos būtybės?
Ar tai nėra kiekvieno žmogaus tikslas?


Kai Dievas sviedė mane, akmenuką, į šitą nuostabų ežerą, aš sudrumsčiau jo paviršių daugybę ratilų.
Bet pasiekęs gelmę nuščiuvau.


Duokit man tylą, ir aš drąsa pranoksiu naktį.


Antrąsyk gimiau, kai mano siela ir mano kūnas pamilo vienas kitą ir susituokė.


Ilgai gulėjau Egipto dulkėse bežadis ir nenutuokiantis apie metų laikus.
Paskui saulė pagimdė mane, aš kėliaus ir išėjau pasivaikščioti Nilo pakrantėm,
Dainuodamas su dienom ir sapnuodamas su naktim.
O dabar saulė trempia mane tūkstančiu kojų, kad vėl gulčiaus į Egipto dulkes.
Bet žiūrėkit – koks stebuklas ir mįslė!
Ta pati saulė, kuri surinko mane, negali manęs išbarstyti.
Dar tebesu stačias ir tvirtai žingsniuoju Nilo pakrantėm.


Mes laiką matuojam pagal daugybę saulių, jie – mažomis kišeninėmis mašinėlėmis.
Dabar pasakykit man – ar įmanoma mums susitikti toje pačioje vietoje ir tuo pačiu laiku?


Keliaudamas į Šventąjį Miestą, sutikau kitą maldininką ir paklausiau: “Ar čia tikrai kelias į Šventąjį Miestą?”
Jis tarė: “Sek paskui mane, ir tu pasieksi Šventąjį Miestą per vieną dieną ir naktį”.
Ir aš nusekiau. Mes keliavom daug dienų bei naktų. Tačiau Šventojo Miesto nepasiekėm.
Ir mane sukrėtė štai kas: jis supyko ant manęs, kad neteisingai mane vedė.


Verčiau mane, Dieve, padaryk liūto grobiu, negu triušį – mano grobiu.


Aušra pasiekiama tik nakties keliu.


Kaip aš galiu nustoti tikėjęs, kad gyvenimas teisingas, jei sapnai tų, kurie miega ant pūkų, nėra gražesni už sapnus miegančiųjų ant žemės?


Septyniskart aš niekinau sielą:
Pirmą, kai išvydau ją nusilenkiančią, kad pasiektų viršūnę.
Antrą, kai pamačiau ją šlubuojančią priešais luošį.
Trečią, kai jai buvo duota pasirinkti sunkų arba lengvą kelią, ir ji rinkosi lengvą.
Ketvirtą, kai nusidėjo ir pasiguodė, kad ir kiti taip daro.
Penktą, kai susilaikė iš silpnumo ir savo kantrybę palaikė jėga.
Šeštą, kai papeikė veido bjaurumą ir nesuprato, jog tai viena jos pačios kaukių.
Ir septintą, kai giedojo pagyrimo giesmę ir manė, jog tai dorybė.


Nežinau absoliučios tiesos. Bet esu nuolankus prieš savo nežinojimą, ir tai yra mano garbė bei atpildas.


Rojus ten, už durų, kitame kambary, bet aš pamečiau raktą.
Gali būti, kad tik ne vieton jį padėjau.


Tu aklas, o aš kurčnebylys, todėl susiimkim už rankų ir pasistenkim suprasti vienas kitą.


Žmogaus reikšmingumas ne tai, ką jis pasiekia, veikiau tai, į ką jis veržias.


Vieni esame lyg rašalas, kiti – lyg popierius.
Ir jei ne vienų juodumas, kiti būtume nebyliai.
Ir jei ne vienų baltumas, kiti būtume akli.


Duok man klausą, ir aš tau duosiu balsą.


Mūsų protas – kempinė, mūsų širdis – tėkmė.
Ar ne keista, kad dauguma mūsų mieliau traukiame į save, negu tekame?


Kai trokštate palaimos, kurios nesugebat įvardyti ir kai liūdit nežinodami kodėl, tuomet iš tikro jūs augat drauge su visais augančiais daiktais ir kylat į savo didįjį Aš.


Jūs geriate vyną, kad apsvaigtumėt; o aš geriu, kad jis išblaivytų mane nuo kito vyno.


Kai mano taurė tuščia, nuolankiai pasiduodu jos tuštybei; bet kai ji puspilnė, man apmaudu dėl jos pusiau pilnumo.


Pusė to, ką sakau, neturi prasmės. Bet tai sakau todėl, kad kita pusė pasiektų tave.


Mano vienatvė gimė tada, kai žmonės išgyrė mano plepias ydas ir išpeikė mano tylias dorybes.


Kai Gyvenimas neranda dainiaus, kuris dainuotų jo širdį, jis brandina filosofą, kuris bylotų jo protą.


Tai, kas mumyse yra tikra, tyli; tai, kas įgyta, plepa.


Manyje slypintis gyvenimo balsas nepasiekia tavosios gyvenimo klausos; bet šnekėkim, kad nesijaustume vieniši.


Varlės gali baubti garsiau už jaučius, bet jos nepatrauks plūgo lauke ir nepasuks vynspaudės rato, ir iš jų odos nepavyks pasiūti batų.


Jei tartų žiema: “Mano širdyje pavasaris”, kas žiema patikėtų?


Tiesai atrasti reikia dviejų: vieno, kad ją ištartų, kito, kad ją suvoktų.


Daugelis teorijų – tarsi lango stiklas. Per jas tiesą matome, bet jos ir atskiria mus nuo tiesos.


Dabar pažaiskime slėpynių. Jeigu tu pasislėpsi mano širdyje, surasti tave nebus sunku. Bet jei pasislėpsi savo kiaute, tuščia tuomet tavęs ieškoti.


Kokia tauri yra nuliūdusi širdis, dainuojanti džiaugsmingą dainą drauge su džiaugsmingomis širdimis.


Tas, kurs perpranta moterį, narsto genijų arba išsprendžia tylos paslaptį, yra tas pats, kuris pabunda iš gražaus sapno, kad sėstų prie pusryčių stalo.


Aš eisiu su visais, kurie eina. Ramiai nestovėsiu, stebėdamas praeinančią procesiją.


Ne, mes gyvenom be veltui. Argi jie nepastatė bokštų iš mūsų kaulų?


Nesidalinkime ir nedalinkime. Poeto protas ir skorpiono uodega šlovingai kyla iš tos pačios žemės.


Kiekvienas drakonas gimdo Šv. Jurgį ir būna jo nugalabytas.


Medžiai – poemos, kurias žemė rašo danguje. Mes kertame juos ir paverčiam popieriumi, kad užrašytume savo tuštybę.


Jeigu tektų rinktis: galią parašyti poemą ar neparašytos poemos ekstazę, pasirinkčiau ekstazę. Ji – geresnė poezija.
Bet tamsta ir visi mano kaimynai sutariat, kad aš visada blogai rinkausi.


Poezija nėra išsakyta nuomonė. Ji – daina, gimstanti iš kraujuojančios žaizdos arba šypsančių lūpų.


Žodžiai nepriklauso nuo laiko. Turėtum juos tarti arba rašyti žinodamas, kad jie yra amžini.


Jei dainuosi apie grožį kad ir vienas dykynės vidury, būsi išgirstas.


Dažnai mes dainuojam savo vaikams lopšines, kad patys galėtume miegoti.


Visi žodžiai tėra trupiniai, nubyrantys nuo proto puotos.


Sako, lakštingala dygliu prasiduria krūtinę, kai gieda meilės giesmę.
Visi taip darom. Kaip kitaip begiedotume?


Beprotis ne menkesnis muzikantas kai tu ar aš; tik instrumentas, kuriuo jis groja, kiek išsiderinęs.


Nė vienas troškimas nelieka neišsipildęs.


Dar niekad visiškai nesutariau su savo antruoju Aš. Tarp mūsų, regis, stovi dalyko esmė.


Siela ir kūnas nekovoja, nebent protuose tų, kurių sielos miega, o kūnai išsiderinę.


Mes gyvenam tik tam, kad atrastume grožį. Visa kita – vienoks ar kitoks laukimas.


Pasėk grūdą, ir žemė išaugins tau gėlę. Svajok svają iki dangaus, ir šis atsiųs tau mylimą.


Meilė, kuri neatsinaujina kas dieną, tampa įpročiu, taigi ir vergija.


Jeigu nesuprantat draugo visomis aplinkybėmis, niekada jo nesuprasite.


Tik didis sielvartas ir didis džiaugsmas gali atskleisti savo tiesą.
Kad atsiskleistum, turi šokti nuogas saulėje, arba nešti savo kryžių.


Jei gamta imtų domėn, ką sakom apie pasitenkinimą, nė viena upė nerastų kelio jūron, nė viena žiema nevirstų Pavasariu. Jeigu ji imtų domėn visa, ką sakom apie taupumą – ar daug mūsų kvėpuotų šiuo oru?


Vien savo šešėlį tematai, kai atsuki nugarą saulei.


Tu esi laisvas dieną saulės akivaizdoje ir esi laisvas po nakties žvaigždėm;
Tu laisvas, kai nėra nei saulės, nei mėnulio, nei žvaigždžių.
Esi laisvas netgi tada, kai užmerki akis viskam, kas yra prieš tave.
Bet vergauji tam, kurį myli, nes tu myli jį,
Ir vergauji tam, kuris tave myli, nes jis tave myli.


Sustabdžiau svečią ant slenksčio tardamas:
- Ne, valykit kojas ne tada, kai įeinat, o kai išeinat.


Mes dažnai skolinamės iš savo rytojaus, kad atmokėtume savo vakarykštei dienai.


Ir mane lanko angelai bei velniai, bet aš jų atsikratau.
Kai ateina angelas, kartoju seną maldą, ir jam pabosta;
Kai velnias, darau seną nuodėmę, ir jis apeina mane.


Tie, kurie duoda jums gyvatę, kai prašote žuvies, gal be gyvačių daugiau neturi ką duoti. Tada tai dosnumas.


Keistas būdas nuolaidžiauti sau! Kartais, kai mane skriaudžia ir apgaudinėja, aš galiu juoktis iš tų, kurie mano, jog aš nežinau esąs skriaudžiamas ir apgaudinėjamas.


Tik idiotas ir genijus laužo žmogaus sukurtus įstatymus; ir jie yra artimiausi Dievo širdžiai.


Tik persekiojamas daraisi greitas.


Aš neturiu priešų, o Dieve, bet jei man teks turėti priešą,
Tegul jis prilygsta man jėga,
Kad vien tiesa būtų nugalėtoja.


Jei mirsi drauge su savo priešu, nejausi jam priešiškumo.


Kai matote kalėjiman vedamą žmogų, tarkit savo širdy: “Galbūt jis išvengia dar ankštesnio kalėjimo”.
O kai matote žmogų girtą, tarkit širdy: “Galbūt jis stengiasi išvengti kažin ko dar atgrasesnio”.


Luošiui išmintingiau yra nelaužyti ramentų i priešo galvą.


Gyvenimas – procesija. Lėtapėdžiui ji pasirodo per greita, ir jis pasitraukia;
O greitakojui ji per lėta, ir jis taip pat pasitraukia.


Keista, kad mes visi karščiau ginam savo neteisybes, negu savo teises.


Jei mes išpažintume vienas kitam savo nuodėmes, visi juoktumės vienas iš kito, kad esam tokie neoriginalūs.
Jei visi atskleistume savo dorybes, irgi juoktumės dėl to paties.


Kartą toks žmogus sėdėjo prie mano stalo, valgė mano duoną ir gėrė mano vyną, o išėjo juokdamasis iš manęs.
Paskui jis vėl atėjo duonos ir vyno, ir aš jį išvariau;
Ir angelai juokėsi iš manęs.


Garbė nužudytajam, kad jis nežudikas.


Jie laiko mane bepročiu, nes aš nenoriu savo dienų pardavinėti už auksą;
O aš laikau juos bepročiais,nes jie galvoja, jog mano dienos gali turėti kainą.


Jie išskleidžia prieš mus savo auksą ir sidarbrą, dramblio kaulą ir juodmedį, o mes išskleidžiam prieš juos savo širdį ir savo dvasią.
Ir vis dėl to jie mano esą šeimininkai, o mes svečiai.


Mieliau būčiau pats mažiausias tarp svajojančių ir trokštančių savo svajas įvykdyti, negu didžiausias, tik nieko nesvajojantis ir netrokštantis.


Labiausiai apgailėtinas yra tas, kuris savo svajones verčia sidabru ir auksu.


Mes kopiam į mūsų širdžių troškimų viršūnę. Jei kitas kopikas pavogtų tavo krepšį bei pinigus, prisiaugintų riebalų iš pirmojo ir apsisunkintų antruoju, pagailėk jo;
Kopimas taps sunkesnis jo kūnui, o našta pailgins jo kelionę.
Ir jei tu, liesasis, regi jo kūną sunkiai stumiantis aukštyn, padėk jam žengti kokį žingsnį; pats tapsi greitesnis.


Prieš tūkstantį metų kaimynas tarė man: “Aš nekenčiu gyvenimo, nes jis – gyva kančia, ir niekas kitas”.
O vakar eidamas pro kapines mačiau gyvenimą šokant ant jo kapo.


Sykį šnekėjau apie jūrą upeliui, ir upelis palaikė mane perdedančiu prasimanytoju.
O sykį šnekėjau apie upelį jūrai, ir jūra palaikė mane niekinančiu šmeižiku.


Gilus ir aukštas eina gilyn arba aukštyn tiesia linija; tik erdvus gali judėti ratilais.


Jei ne mūsų svorių ir dydžių samprata, jonvabaliui pajustume tokią pat pagarbą, kaip ir saulei.


Jei tu ištikrųjų turi būti atviras, būk gražiai atviras; kitaip patylėk, nes kaimynystėje miršta žmogus.


Galbūt žmonių laidotuvės yra vestuvių puota angelams.


Jei Paukščių Tako nebūtų manyje, kaip aš jį pamatyčiau arba apie jį sužinočiau?


Kiekvienas didis žmogus, kurį pažinojau, turėjo ką nors menką; tas menkniekis ir neleido jam būti neveikliam, išeiti iš proto ar nusižudyti.


Išmokau tylos iš plepio, pakantumo – iš nepakantaus, gerumo – iš negero, tačiau keista – aš nesu dėkingas šiems mokytojams.


Pasiekęs pabaigą to, ką turėtum žinoti, atsidursi pradžioj to, ką turėtum jausti.


Perlenkimas – tiesa, kuri neteko kantrybės.


Jei tematai, ką parodo šviesa, ir tegirdi, ką perteikia garsas,
Tuomet iš tiesų nematai ir negirdi.


Negali juoktis ir sykiu būti negeras.


Dvidešimties raitų medžiotojų ir dvešimties šunų gaujos vejama lapė pamanė: “Žinoma, mane jie nužudys. Bet kokie jie vargšai ir kvailiai! Aišku, dvidešimčiai lapių, raitų ant dvidešimties asilų ir lydimų dvidešimties vilkų, nepasimokėtų vytis ir žudyti vieną žmogų”.


Keliautojas esu, jūrininkas, ir kasdien atrandu naują žemę savo sieloje.


Aš tariau Gyvenimui: “Norėčiau išgirsti kalbant Mirtį”.
Ir Gyvenimas kiek pakėlęs balsą tarė: “Dabar tu ją girdį”.


Įspėjęs visas gyvenimo paslaptis, ilgiesi mirties, nes ji tėra dar viena gyvenimo paslaptis.


Gimimas ir mirtis – dvi kilniausios narsumo išraiškos.


Atsiskyrėlis – tas, kurs atsižada nuotrupų pasaulio, kad galėtų džiaugtis pasauliu ištisai ir be perstojo.


Tarp mokslininko ir poeto plyti žalias laukas; pereis jį mokslininkas – taps išminčiumi; pereis poetas – taps pranašu.


Filosofas tarė gatvių šlavėjui: “Man gaila tavęs. Tavo darbas sunkus ir juodas”.
O šlavėjas atitarė: “Dėkui, pone. O koks yra tamstos darbas?”
Ir filosofas atsakė: “Aš tiriu žmogaus protą, veiksmus ir aistras”.
Tada gatvių šlavėjas vėl ėmė šluoti ir šypsodamasis tarė: “Man irgi tamstos gaila”.


Sąmojis dažnai yra kaukė. Jei galėtum ją nuplėšti, atrastum arba suirzusį genijų, arba sukčiaujantį protą.


Nuovokus priskiria man nuovokumą, o bukas – bukumą. Manu, jie abu teisūs.


Taip, Nirvana yra; ji yra, kai geni avis į žalią pievą, guldai vaiką miegoti, rašai paskutinę poemos eilutę.


Mes pasirenkam savo džiaugsmas ir širdgėlas gerokai anksčiau negu juos patiriame.


Kai tampa didelis tavo džiaugsmas arba tavo sielvartas, pasaulis tampa mažas.


Troškimas – pusė gyvenimo; abejingumas – pusė mirties.


Pasiekęs savo aukštį, tu geisi vien geismo, alksi alkio ir trokši dar didesnio troškulio.


Vėžliai daugiau gali pasakyti apie kelius nei kiškiai.


Tiktai nepagavęs kamuolio, žonglierius ima man patikti.


Kai ateina naktis ir tu taip pat niūrus, gulkis ir su noru būk niūrus.
Ir kai ateina rytas, o tu vis dar niūrus, kelkis ir su noru tark dienai: “Aš vis dar niūrus”.
Paika būtų vaidinti nakčiai ir dienai.
Juodvi iš tavęs pasijuoktų.


Štai koks paradoksas: gelmė ir aukštybė yra artimesnės viena kitai nei vidurys kiekvienai iš jų.


Kartą per šimtą metų sode tarp Libano kalvų susitinka Jėzus Nazarietis ir krikščionių Jėzus. Ir jie ilgai kalbasi; ir kaskart Jėzus Nazarietis nueina tardamas krikščionių Jėzui: “Bičiuli, bijau, kad mudu niekad, niekad nesutarsim”.


Druskoj turi būti kažkokios keistos šventybės. Ji mūsų ašarose ir jūroje.


Nuo debesio nematytum linijos, skiriančios vieną šalį nuo kitos, nei akmens, skiriančio ūkį nuo ūkio.
Gaila, kad negali įsitaisyti ant debesio.


Prieš septynis šimtus metų septyni balti balandžiai pakilo skristi iš gilaus slėnio į baltą kaip sniegas kalno viršūnę. Vienas iš septynių skrydį stebėjusių žmonių tarė: “Matau juodą dėmę ant septintojo balandžio sparno”.
Šiandien to slėnio žmonės kalba apie septynis juodus balandžius, skridusius į snieguotą kalno viršūnę.


Rudenį surinkau visas savo graužatis ir užkasiau sode.
Kai sugrįžo balandis ir pavasaris atėjo tuoktis su žeme, mano sode išaugo gražios gėlės, nepanašios į visas kitas.
Ir kaimynai ėjo jų pasižiūrėti, ir visi sakė man: “Kai ateis ruduo, per sėją duoki mums šitų gėlių sėklų, kad mes irgi tokių turėtume savo soduose.


Iš tiesų bėda, jei aš ištiesiu tuščią saują į žmones ir nieko negaunu; tačiau visai beviltiška, jei ištiesiu pilną saują ir nerandu, kas imtų.


Ilgiuosi amžinybės, nes ten sutiksiu savo neparašytus eilėraščius ir savo nenupieštus paveikslus.


Tu tikriausiai girdėjai apie Palaimintąjį Kalną.
Tai aukščiausias kalnas mūsų pasauly.
Kad pasiektum jo viršūnę, privalai trokšti tik vieno – nusileisti ir būti drauge su tais, kurie gyvena giliausiame slėnyje.
Todėl jis ir vadinamas Palaimintuoju Kalnu.