» Salman Rushdie "Paskutinis Mauro atodūsis"
Vis dėlto lengviau įkvėpti negu iškvėpti. Kaip kad lengviau susiurbti tai, ką gyvenimas duoda, negu pateikti tokio susiurbimo išvadas. Lengviau pakelti smūgį negu smogti atgal.
Esu kvėpuojančioji būtybė. Esu būtybė kadaise prasidėjusi iškvėpiamu riksmu ir pasibaigsianti, kai prie mano lūpų pridėtas stiklas liks švarus. Mus tokius daro ne mąstymas, bet oras. <...> Pradžioje buvo ir iki galo bus plaučiai: dieviškas įkvėpimas, pirmasis kūdikio klyksmas, įpavidalintas šnekos oras, staccato gūsiai juokiantis, egzaltuota dainavimo atmosfera, laimingo įsimylėjėlio aimana, nelaimingo įsimylėjėlio dejonė, šykštuolio inkštimas, sukriošėlis krankimas, ligos dvokas, šnabždesys mirštant, o už visko beorė tyli tuštuma.
mes žvelgiame į aukštybes ir tikimės, jog žvaigždės žvelgia į mus, mes meldžiamės, kad galėtumėm sekti paskui žvaigždes, kurios judėdamos dangumi, veda mus į mūsų lemtį, bet tai tik mūsų tuštybė. Mes žvelgiame į galaktiką ir įsimylime, tačiau visatai mes rūpime mažiau, negu ji mums, o žvaigždės lieka savo orbitose, kad ir kaip norėtume, jog būtų kitaip. Tiesa, kurį laiką stebėdamas dangaus kupolą, išvysi krentantį, suliepsnojantį ir išnykstantį meteorą. Tai nėra sektina žvaigždė, tai tik nenusisekusi uola. Mūsų likimai sprendžiami čia, žemėje. Lemiančių žvaigždžių nėra.
gavęs išminčiaus vardą, dar negauni išminčiaus smegenų.
Galų gale iš mūsų telieka istorijėlės - esame tik vienas kitas išlikęs pasakojimas.
Pasakysiu baimės paslaptį: ji yra maksimalistinė. Baimei duok viską arba nieko. Kaip ir kiekvienas terorizuojantis tironas, ji valdo tavo gyvenimą buka akinančią visagalybe, arba - nusimeti ją, ir jos galia išgaruoja kaip dūmas. Ir dar viena paslaptis: keliant revoliuciją prieš baimę, verčiant tą išsipusčiusį despotą, nelabai ką lemia "narsa". Akstinas čia paprastesnis: tiesiog reikia kaip nors gyvento toliau.
Mėgaukis tuo, kas tave kankina. Užuot bėgęs nuo savo nelaimės, apsigręžk ir pasitik ją džiugia širdimi. Tik susitapatinęs su ja, pranoksi ją.
