» Omaras Chajamas "Rubajatai"

1
Kas išminties grąžtu prasmės žemčiūgan smigo,
Svarbiausios paslapčių gijos dar neaptiko:
Ilgai kalbėjo jie apie dangaus tiesas,
Bet po tuščių šnekų visi ramiai užmigo.

2
Tasai, kuriam nebėr šioj žemėj paslapčių,
Kuris išmintimi iškilo lig žvaigždžių
Suglumo priblokštas, suvokęs esmę Tavo,
Ir - kaip dangaus taurė - palinko nuo minčių.

3
Ar jaunas tebesi, ar daug nugyvenai,
Po vieną mes visi išeisim iš čionai.
Paskui ateis kiti - ir vėl turės išeiti, -
Nė vienas šioj šaly nebūna amžinai.

4
O Tu, kurs molį man maišei! Ką man daryti?
Kurs nulipdei mane gražiai! Ką man daryti?
Dorybes, kiek turiu, ir nuodėmes visas
Tu pats man ant kaktos rašei - ką man daryti?

5
Gražuolėms Tu liepei šypsotis ir dainuoti,
O kenčiantiems liepei iš sielvarto dejuoti.
Tu duodi per mažai mums džiaugsmo, bet gana,
Nes tūkstančiams kitų tiktai vargus Tu duodi.

6
Jau mes, deja, seni, o nieko nelaimėjom.
Dangus sutrynė mus ir leido nešti vėjam.
O vargas ir gėla! Pramerkėm vos akis -
Ir be dalios atgal į nebūtį išėjom.

7
Nors aš esu gražus ir tu skaisti, daili,
Nors puikūs mes abu lyg topoliai žali,
Vis tiek nesuprantu, kodėl dienų Sėjėjas
Panoro mus pasėt šioj žydinčioj šaly.

8
Jaunų dienų knyga užsiskleidė lėtai,
Nutilo užburti pavasario aidai.
Deja, nepamačiau, jaunyste, džiaugsmo paukšte,
Kada tu atskridai, kada tu išskridai.

9
Jei aš lemties knygas tvarkyčiau kaip geidžiu,
Tai perrašyčiau jas naujai nuo pat pradžių.
Aš liūdesį visai išginčiau iš pasaulio
Ir galvą išdidus iškelčiau lig žvaigždžių.

10
Už viską šis dangus atmoka tik blogu,
Todėl nesitikėk pasaulyje draugų,
Nežvilgčiok atgalios, o šios dienos laikykis
Ir būk patsai savim, kol dar turi jėgų.

11
Pavasariai kasmet sugrįžta po šalnų,
Po lapą plėšdami iš knygos mūs dienų.
Gerk vyną, neliūdėk, nes ir išminčiai sakė:
"Šioj žemėj graužatis išgydoma vynu".

12
Kiek mirksnių tau gyvent - seniai lemtis atskaitė,
Tad nė vienam iš jų neduok liūdnai praeiti.
Gyvenimas yra brangiausia, ką turi -
Ir jis praeina taip, kaip tu jį pats praleidi.

13
Ką daro puodžiedžiai, tie puspaikiai, su moliu,
Kaip minko, talžo jį, kiek mindžioja gurvuolių!
Protingi būdami jie elgtųsi švelniau:
Juk šitas molžemis - dulkelės jų senolių.

14
Dangau! Kodėl, sakyk, čia niekšams taip gerai?
Jų pirtys ir vanduo, malūnai ir dvarai,
O kas teisingas, tas nė plutgalio neturi.
Aš spjaunu į tave, dangau, jei taip darai.

15
Tu liaukis dėl piktos lemties klastų liūdėjęs
Ir širdžiai neprimink, ko pergedęs gailėjais.
Nebepaleisk daugiau iš glėbio mylimos,
Nebepadėk taurės - neleisk gyvatos vėjais.

16
Šiandieną daug žmonių draugystės neverti,
Šiandieną tu prie jų nesėsk labai arti.
Pažiūrėk į tuos, kuriais tiki labiausiai -
Ir akys atsivers: jie priešai tau slapti.

17
Tu nieko nežinai šioj būtyje, tu - niekas,
Tu vėjo sūkurys dykumoje, tu - niekas.
Tu visas tarp dviejų bedugnių - nebūčių,
Ir kas aplink tave, ir viduje tu - niekas.

18
Mes blaškomės klaidžiam gyvenimo kely.
Kiek sužeidė širdžių mirties ranka taikli!
Kas žengė iš čionai, tas amžinai išnyko -
Ir nėr ko pasiklaust, ką rasim toj šaly.

19
Nenušvietėm dangaus, pasauly gimdami.
Numirsim - jo gelmė bus tokia pat rami.
Ir niekas ligi šiol nėra dar man pasakęs,
Kodėl jis gimdo mus ir baudžia mirtimi.

20
Aš vakar vakare buvau pas vieną puodžių
Ir molio stebuklus stebėdamas be žodžių,
Išvydau, ko kiti nematė kaip akli -
Kad puodžius delnuose dulkelės mūsų bočių.

21
Jie sako, kad žudau save vynu - aš toks.
Jie sako, kad kreivais takais minu - aš toks.
Kiekvienas žino tiek, kiek jo galva išmano.
Aš pats žinau, kas aš ir kur einu - aš toks.

22
Kam antakius raukai, kam graužiesi, kenti?
Čia nieko nepasieks paniurę ir pikti.
Priimki tai, kas bus - išminčiui taip geriausia -
Ir man, ir tau keliai ne mūsų nubrėžti.

23
Saki! Laukų žiedai, kur taip vilioja širdį,
Jau po dienos kitos turės į žemę birti.
Gerk vyną, skink gėles: akimirka viena -
Ir žolės, ir žiedai bus dulkėmis pavirtę.

24
Negąsdina manęs ateinanti mirtis -
Geresnė juk tenai negu čionai būtis.
Gyvenimą dangus skolon yra man davęs,
Ir aš gražinsiu jį, kai baigsis sutartis.

25
Pasaulis - tai namai, kur vilkstinės nakvoja,
Kur lankosi diena ir kur naktis buvoja.
Tai rūmai, kur šimtai Džamšidų kelia puotą,
Tai kapas, kur šimtus Behramų suvilioja.

26
Kokia nauda, kad mes atėjome čionai?
Iš ko pasaulis šis išaustas, ar žinai?
Sudegina dangus net ir pačius geriausius,
O kurgi dūmai jų? Belieka pelenai.

27
Mes amžių paslapties nežinom - aš nei tu.
Nerasime vardų žvaigždynam - aš nei tu.
Mes kalbamės abu pro skraistę. Ji nukris -
Ir dings, ką ligi šiol vadinom "aš" ir "tu".

28
Tu džiaugsmo neieškok, nes viskas - tik minutė.
Šachus ir karalius lemtis taip pat supūdė.
Pasaulis ir visa mus gaubianti būtis -
Miražai ir sapnai, akimirka trumputė.

29
Kur mūsų atvanga, kur atilsio dalia?
Ar gausime nurimt klajonių šių gale?
O, kad galėčiau vėl po daugel amžių
Iš žemės gelmenų išdygti žolele!

30
Saki! Nors glėbi gražuolė bus jauna,
Nors Chyzro šaltiniu putos taurė pilna,
Ir nors kalbės Ysa, ir nors giedos Aušrinė -
Vis viena bus graudu, kol man širdis liūdna.

31
Likimo čougane kaip sviedinys tik lėk,
Bėk dešinėn, kairėn ir nieko nekalbėk,
Nes Jis - kuris tave be perstojo vejoja -
Jis žino, kas ir kam. Jis žino - bėk, ir tiek!

32
Prie amžių knygos aš liūdėjau ilgesy.
Ir tarė man žynys: "Palaiminti visi,
Kuriems duota naktis, ilga ilga kaip metai,
O mylima glėby lyg pilnatis šviesi".

33
Daug atneša bėdų būties tėkmė srauni,
Bet nieko nebijok - vargai ne amžini.
Neverk dėl praeities, sutik drąsus rytojų
Ir džiaukis, kad linksmai šį mirksnį gyveni.

34
Bijau, kad žemę šią mes amžinai paliksim
Ir niekad su draugais daugiau nesusitiksim.
Tad imkime, ką ši akimirka atneš,
Nes su kita galbūt ir mes kartu išnyksim.

35
Išgerk iš tos taurės, išgerk gyvybės lašą,
Išgerk to vyno - jis pasauliui džiaugsmą nešą.
Jis degina ugnim, bet kaip gyva srovė
Ir vargo, ir bėdų nusineša nemaža.

36
Kada tiesos keliai nuo mūsų paslėpti,
Nejaugi lig mirties ir klaidžiosim nakty?
Geriau pilnos taurės iš rankų nepaleiskim
Ir būkime linksmi - nei blaivūs, nei girti.

37
Kam sielvartų našta? Nesunkink sau širdies.
Kam rūpesčių šimtai? Jie laimės nepridės.
Rytojaus paslapčių dar niekas neatspėjo -
Nebūk be mylimos, be vyno ir vilties.

38
Lai barstosi dangus ir žemė pelenais.
Ne metas čia minėt, ko vakar kankinais,
Ne metas kelt vaidus - gerk vyną su juodakėm,
Nes kas išėjo, tas negrįžo iš tenais.

39
Pasaulį kuriančio dangaus svajonės - mes.
Žinojimo versmė - protingi žmonės, mes.
Visatos skritulys - kaip inkustruotas žiedas,
Brangiausias jo akmuo - be abejonės, mes.

40
Su mylima skaisčia kaip rožė, kaip aušra,
Leisk valandas linksmai, kol dar širdis giedra -
Nes greitai mūs dienas lyg žiedlapius nuo rožių,
Atūžusi staiga, nuplėšt mirties audra.

41
Vėl blykčioja rasa, ant rožės degdama,
Vėl šypso tau lankoj lyg žiedas mylima.
Pamiršk, nebeminėk, kas vakar graužė širdį -
Tebūna ši diena laiminga ir linksma.

42
Sergu. Širdies gėla išsekino mane.
Be vyno ar ilgai patversiu, nežinia.
Ir keista: kad ir ką vartoju nuo negalios,
Aš dar labiau sergu, tiktai nuo vyno - ne.

43
Jei to, ko geidžiu, nenori pats Kūrėjas,
Tai mano ašarų upeliai veltui liejas.
O jeigu Jo valia teisinga ir šventa,
Tai net pačiu geismu jau būsiu nusidėjęs.

44
Visi, kas išmintim ir žinija nušvito
Ir nušvietė kitiems takus kaip gaisas ryto,
Nerado išeities iš šios juodos nakties,
Pripaistė pasaką ir vėl į miegą krito.

45
Kurs leido žemę šią, padangę, naktį, dieną,
Man širdį graužatim apkartina kas dieną.
Kiek jis skaisčių veidų ir lūpų kaip žiedų
Išbarstė pelenais, supūdė po velėna!

46
Rytojaus valanda ne tavo valdžioje,
O rytdienos planai - tiktai tuščia svaja.
Kvailai nepražudyk šios laimės valandėlės -
Skubėk, nes neilga gyvenimo gija.

47
Ir buvo lašas - jis dalelė jūros liko,
Ir buvo dulkė - ji su smiltžemiu sulygo.
O tavo ar ne toks gimimas ir mirtis?
Muselė kažkokia - čia buvo, čia išnyko.

48
Nors nelaimingas aš, bjaurus ir nusidėjęs,
Nepuolu neviltin kaip koks stabų gerbėjas.
Kai rytą pagiriom aš mirštu, tai šaukiuos
Gražuolės ir taurės, užuot mačetėn ėjęs.

49
Brolau, nesivaikyk rytojaus valandos!
Verčiau sugaukim tai, ką šiandien laimė duos,
O ryt, palikę šią buveinę, pasivysim
Visus, kurie joje gyveno kitados.

50
Kai lieka nebe daug mįslių šioje būty,
Vienodai ir džiaugies, ir nuoskaudas kenti.
Mes gavom neilgam, kas gera ir kas bloga,
Ar gydysies, ar ne - liga praeis pati.

51
Kas buvom aš ir tu? Lašeliai tarp šlaunų,
Ištryškę iš vidaus nuo geidulio liepsnų,
O vėtra jau rytoj išgainios mūsų dulkes -
Tai džiaukimės bent šią akimirką vynu!

52
Viena gera taurė - ir graudžio nebėra.
O šiandien jau antra statinė atdara.
Aš trečiąsyk skiriuos su išmintim dievota -
Sutuokite mane su vynmedžio dukra!

53
It vilkstinė keista praeina ši būtis.
Laimingas, kas vargų bent mirksnį nematys.
Kam sielotis, saki, dėl to prisikėlimo?
Tu vyno dar atnešk, nes baigiasi naktis.

54
Gražuolės aš geidžiu kaip hurijos jaunos,
Ir vyno aš prašau taurės pilnų pilnos.
Man sako: "Atgailauk, dangus tau dovanos!" -
Nereikia, neprašau tokios jo dovanos

55
Ei, mufti, mes kasdien įkaušę, bet tikrai
Žmonėms nedarom to, ką tu blaivus darai.
Jų kraują tu geri, o mes tuk svaigų vyną.
Kurie gi žiauresni? Sakyk man atvirai!

56
Gyvenimo saki! Nepilk, jau man gana -
Apgaulės ir klastos drumzlių taurė pilna.
Šias likusias dienas it gaižų vyno gurkšnį
Aš noriu iš tiesų išliet purvan. Gana.

57
Ir ta, kuri mane be gailesčio kankino,
Iš meilės - tik ne man - ramybės nebežino.
Kur sergančiam ieškot pagalbos ir vilties,
Jei daktarui pačiam liga prisikabino?

58
Ko sostas ir visa karalija verta?
Į gurkšnį vyno aš mainau ir tą, ir tą.
Saulėtekio metu atodūsis iš meilės
Vertesnis nei visa veidmainiška malda.

59
Šeštoji dešimtis, ir va jau vos turies,
Tad smuk į smuklę tuoj, nelauk pavakarės.
Kol iš galvelės tau ąsočio nepadarė,
Ąsotį apkabink, laikykis už taurės.

60
Kol dar tulžies taure lemtis nepavaišino,
Šiandieną, tučtuojau, išgerkim, broli, vyno.
Ko gero, jau rytoj šis skriejantis dangus
Mums nieko nebeduos - nė vandenėlio gryno.

61
Klajojau aš ilgai pašlaitėmis ir kloniais,
Tik nedavė jokios naudos man tos klajonės.
Bet aš patenkintas: vargau ir vėl džiaugiaus -
O dienos kai kada man buvo net malonios.

62
O tu, kurs dienąnakt pasaulio turtų sieki,
Bent jau Paskutiniu teismu pasibaisėk!
Atsikvošėk, pažvelk nors kartą į kitus -
Ar nematai, kas juos ištinka laiko bėgy?

63
Kas elgės su širdim kaip išminties tarnu -
Neprašvilpė tuščiai gyvenimo dienų.
Arba jis stengėsi pelnyt dangaus malonę,
Arba jis rinkosi ramybę su vynu.

64
Atėjome linksmi iš nebuvimo tolių,
Bet niekšais ir bjauriais pavirtom iš skaistuolių.
Išdegino rauda mūs širdis ugnimi -
Gyvenimą tuščiai prašvaistę, virtom moliu.

65
Jei kokią dieną aš negaunu vyno, tai
Ką tik dedu burnon - atrodo, kad nuodai.
Pasaulio negandos - nuodai, o vynas vaistas:
Išgėrei - ir bėdų, vargų nebematai.

66
Lyg rožės mylimos nė vienas nepalytės,
Nepersidūręs sau lemties dygliu širdies.
Net šukos - tik už tai, kad garbaną paglosto -
Išpjaustytos kiaurai, dantis šalia danties.

67
Danguj ar pragare Kūrėjas skyrė vietą,
Man visiškai vis vien, telieka neatspėta.
Štai mylimą turiu ir groju, ir geriu,
O tau ši dovana tik rojuje žadėta.

68
Tariau: "Nuo šiol daugiau aš vyno nebegersiu
Ir vynmedžių krauju savęs maitint neversiu".
Bet proto balsas vėl paklausė: "Tu rimtai?"
Ir vėl aš atsakiau: "Ai, ne! Juk neištversiu".

69
Bičiuliai, jūs mane nugirdykit vynu,
Man veido gintarą paverskit rubinu,
O po mirties - vynu raudonu apmazgoję -
Palaidokit mane prie vynmedžio šaknų.

70
Kai šypso mylima pavasario žieduos,
Kaip rožės nesvaigins ir vynas neapduos?
Kaip aš buvau, esu ir būsiu šiam pasauly,
Taip gėriau ir geriu, ir gersiu visados.

71
Vėl rožių pumpurai prasiskleidė nusvirę,
Lakštingala linksma jų tyrą grožį giria.
Prisėskime šalia. Juk dar ilgai ilgai
Jie žiedlapius barstys, o mes dūlėsime mirę.

72
Chajamai, juk matai - lemtis nemyli tų,
Kas graužiasi dėl jos piktybės ir klastų.
Tai brązgink per stygas ir siurbčiok taurę vyno,
Kol nepabiro ji skeveldrom ant grindų.

73
Draugai, kada jūs vėl pastogėj šių namų
Gėrėsitės linksmi viens kito gražumu,
O duonraikys nešios aplinkui magų vyną -
Paguoskit ir mane šviesiu atminimu.

74
Geriau griuvėsiuos Tau slapčia ištarti žodį,
Negu mečetėje tuščias maldas kartoti.
O, Tu, kurs visa ko pradžia ir pabaiga!
Kaip nori - ar myluok, ar mesk ugnin liepsnoti.

75
Jei tu atspėtum šio gyvenimo slaptis,
Gal savo veidą tau praskleistų ir mirtis.
Bet jeigu net šiame pasauly nuolat klysti,
Tai kaip gi aname sugaudysi mintis?

76
Tasai puodažiedys ir kaukolių dirbėjas
Nepaprastu menu yra pasižymėjęs:
Ant amžių skraistės jis apvožė molio taurę
Ir degančios gėlos pripylė nepraliejęs.

77
Nugirdytas vynu net kalnas trypia šoka.
Kvailys, kuris vyne įžiūri vien tik bloga.
Neatgailausiu aš dėl vyno niekados,
Nes širdį pakylėt nuo žemės jis temoka.

78
Mieloji, prisipilk pialą lig kraštų
Ir sukis ant vejos ties viešmenio krantu,
Nes pavertė dangus ąsočiais ir pialom
Šimtus tokių kaip aš, šimtus tokių kaip tu.

79
Anądien karčiamoj aš atbula ranka
Ąsotį kai tėškiau į akmenį! Staiga
Jis aiškiai tarė man: "Buvau toksai kaip tu,
O tavo bus tokia kaip mano pabaiga".

80
O tu, kurio esmės neperpranta mirtingas,
Kuriam vis vien, ar aš klusnus, ar vaidininkas!
Aš girtas nuodėmėm ir blaivas viltimis.
Tai reiškia: aš viliuos, jog Tu mielaširdingas.

81
Nudžiugus išmintis iškėlė tiesą gryną,
Skirtingi žmonės ją visur kaip vienas gina:
"Juk Dievas danguje pasakė: "Maisara" -
Tai kas bepatikės, kad Jis yra prieš vyną?"

82
Dabar, jei tu gali, nebūk toks nebylys -
Te mylimai širdies nemaudžia graudulys,
Nes juk ne amžina ši grožio karalystė -
Žiūrėk, jau ryt poryt iš rankų tau išslys.

83
Vaikine mielas, kelk, tuoj rytas sužėrės!
Pasveikink jį vynu iš krištolo taurės,
Nes mums tik vienąsyk duota ši valandėlė -
Paskui tu šauksies jos, o ji nebeatskries.

84
Aš išgeriu, tiesa, bet girtas nedūkstu.
Aš duoklę imt jėga tik iš taurės drįstu.
Ar tu žinai, kodėl aš mėgstu liaupsint vyną?
Nenoriu pats savęs taip aukštinti nekaip tu.

85
Tu vynmedžių dukras skaisčias gražias mylėk,
O veidmainiaujančių šventeivų negailėk.
Ant žemės drąsiai likę bjaurių dviveidžių kraują,
Tik vyno nė taurės ant žemės neišliek.

86
Man sako: "Tu mažiau galėtum gerti vyno!
Ir kas tave, brolau, girtybėj paskandino?"
Man rytmečio taurė ir veidas mylimos -
Svarbiausia priežastis. Ar kas tokią žino?

87
Kad valgai ir geri, kad gauni užsikloti,
Turi visas jėgas ir širdį atiduoti.
Ieškok tik išminties - už kitką nėr prasmės
Neįkainojamą gyvenimą parduoti.

88
Man aišku, ką regiu būty ir nebūty.
Žinau, ir kas aikštėj, ir glūdi paslapty.
Ir visgi aš nė kiek nesigėdžiu sakyti:
Tikrai tegyveni tuomet, kai apsvaigsti.

89
Kokia puiki taurė! Ja gėris išmintis,
Ją glosto bučiniais pamilusi širdis.
Tik nežinia, kodėl, nužiedęs tokią dailią,
Paskui sudaužo ją praamžis puodžiedys.

90
Kol bėdos ir vargai tavęs neapsvaigino,
Mielasis, kuo greičiau prašyk raudono vyno.
Ne auksas gi esi, kvaileli, kai užkas -
Jau niekas dėl tavęs nebekapstys smėlyno.

91
Saki! Nebežinau, kur neša svaigulys,
Ir aimanos kaip mat išlakstė į šalis.
Šalia tavos švelnios jaunystės aš džiaugiuosi
Tarsi pavasarį pražydus obelis.

92
Mes mylimės girti. Jūs garbinat stabus.
Mums pragaro ugnis. Jums rojus įstabus.
Bet kuo gi mes kalti? Juk amžinas Piešėjas
Seniai lemties lentoj nubraižė tai, kas bus.

93
Iš tų visų, kurie praėjo šią dykynę,
Ar grįžo kas atgal, ar davė kokią žinią?
O saugokis! Jau tu negrįši atgalios -
Tad nieko nepalik šiam vargo skruzdėlyne.

94
Tu - kaulai, sąnariai, kraujagyslės ir liaukos.
Nežaisk su likimu - tau leidžiama nedaug kas,
Tačiau nepasiduok, net jei Rustamas puls,
Ir venk skolų, nors pats Hatemas tavo draugas.

95
Jei man pavasariop gėlėtam paežy
Duos vyno juodbruvė kaip hurija graži,
O aš vis tiek slapčia mąstysiu apie rojų,
Atleisk - aš nė šuns nevertas, dievaži.

96
Geriau jau visko venk, bet vyno - niekados,
Jei taurę svaigdama gražuolė šėtroj duos.
Kalandrauk ir apdujęs su juodakėm -
Nuo žemės lig dangaus to niekas neatstos.

97
Žolelė ta, kuri šiurena paupy,
Gal buvo garbana skaistveidės nuostabi,
Gal ji prasiskleidė iš angeliško grožio.
Kodėl ją kojomis be gailesčio trempi?

98
Prie sklidinos taurės prigludęs lūpom godžiai,
Aš troškau atsigert gyvybės ligi sočiai.
"Buvau tokia kaip tu, pabūkiva kartu" -
Jos tykiai ištarti man pasigirdo žodžiai.

99
Į palaukes žiedai pabiro iš dausų.
Laimingas glaudžias jis prie mylimos kasų
Ir svaigsta pamaži nuo jauno žemės vyno -
Ir grasančio bausme dangaus jam nebaisu.

100
Kas dieną tik daugiau vargų po šia padange.
Vos vieną jis sutvers, jau kitą žemėn lenkia.
Kurie dar negimė, negimtų niekados,
Jei sužinotų jie, kaip mus likimas engia.

101
Laimingas šiais laikais, kas pančių nepažino,
Kas tenkinosi tuo, ką Viešpats padalino,
Naudojos šia trumpa gyvenimo dalia,
Gyveno sau laisvai, per daug nevengė vyno.

102
Lyg mudu besekąs medžiotojas beširdis
Kėsinasi dangus į mūsų tyras širdis.
Tai sėskis ant žolės ir linksmas vyną gerk,
Nes šitą žolę ryt jau tavo kapas girdys.

103
Va kiparisas, va kilnioji lelija.
Kam sakmės apie jį, legendos apie ją?
Jinai su dešimtim liežuvių, o nešaukia,
Jisai su dviem šimtais, o skendi tyloje.

104
Pialą, Jo valia iš dulkių nulipintą,
Mirtingajam paliest ir sudaužyt užginta.
O rankų ir galvų, ir kojų kiek dailių
Iš meilės tverta Jo, iš pykčio sunaikinta!

105
Kam lengva, kam sunku - visus mirtis išties.
Koks Nišapūras, toks ir Balchas po mirties.
O, gerk! Po mūsų čia dar daugel daugel kartų
Ir jaunatis užtems, ir pilnatis švytės.

106
Berniuk, nuo pagirių nebepadės malda.
Verčiau tu vyno nešk ir paduduok fleita,
Nes dulkėm pavertė jau tūkstančius karalių
Neliaujanti žiemų ir vasarų kaita.

107
Tasai, kuris visas išvaikščiojo žemes,
Norėdamas ištirt abi būties gelmes,
Kažin ar apie šį pasaulį sužinojo
Bent kiek daugiau tiesos, negu jos žinom mes.

108
Kam žvakių žiburiai, kam tiek pripamokslauta
Ir apie pragarą, ir apie rojaus naudą?
Pasižiūrėk: šventoj likimo lentoje
Kas bus ir ko nebus seniai išpranašauta.

109
To vyno, nuo kurio gyvenimas šviesėja,
Įpiki man taurėn ir duok, išgersim dveja.
Ir nebesibaugink jau žinomos lemties.
Skubėk, nes nebūtin kiekvienas mirksnis skrieja.

110
Gimimo ir mirties - to paslaptingo rato -
Nei galo, nei pradžios mirtingam nesimato.
Iš kur atėjom čia? Kur kelio pabaiga?
Nė vienas dar į tai atsakymo nerado.

111
Kai tulpė po lietaus lašeliais sužėrės,
Prieik ir paragauk jos vyno iš taurės.
Gėrėkis ir žiūrėk į šitą gėlę šiandien:
Ant tavo kapo ryt jos žiedlapiai byrės.

112
Nevark ir nesiveržk, kur įgeidžiai vilios,
Neverta be prasmės ieškot kilnios dalios.
Priimk ramiai, ką duos tau amžinas likimas -
Nebepasuksim mes jo rato atgalios.

113
O drauge, jeigu tau neliko paslapčių,
Kodėl tuščiai kremties, išvargintas kančių?
Jei žemė ir dangus neklauso tavo valios,
Nors pasidžiauk lemties tau skirtu trupučiu.

114
Dangus, kuriam palenkt žmogus nerado būdų,
Pražudė jau šimtus Ajazų ir Machmudų.
Gerk vyną. Negyvent per amžius nė vienam,
Ir nemačiau, kad kas iš kapo grįžęs būtų.

115
Ten hurijų pulkai, ten rojaus sodai siaudžia?
O man mieliau, jei čia patraukti vyno gaučiau.
Kam aukso pažadai? Duok maža, bet grynais.
Ir būgnas tolumoj tarytum varpas gaudžia.

116
Gyvenimas trapus, neleisk dienų perniek -
Tai nuodėmė sunki. Gerk vyną ir mylėk.
Kam ginčytis tuščiai, ar amžinas pasaulis?
Juk mes paliksim jį - todėl ar ne vis tiek?

117
Likime! Tu žiaurus - paneigti negali.
Tu gyveni rūsčioj savivalės pily.
Tu šunsnukiams dosnus,teisinguosius apgrobęs.
Ir kam gi tu gabus, o asile, kvaily?

118
Kovoju su savim aš amžinai - kur dingsi?
Dėl savo poelgių kenčiu dažnai - kur dingsi?
Tu, didis ir kilnus, galbūt atleisi juos,
Bet kokia gėda man, kad juos žinai! Kur dingsi?

119
Mes vyną perkamės ir seną, ir jaunutį,
Už miežio grūdą mes parduodam visą būtį.
Nebekamandinėk, kur eisim po mirties -
Tu vyno man atnešk ir duok ramiai pabūti.

120
Jei žemėj šioj tiesa išvien su neteisybe,
Kas tau iš jos, širdie? Tik sielvarto beribė.
Sutik su likimu, kas bus - tegu sau bus,
Juk dėl tavęs nekeis sprendimo amžinybė.

121
Atskirtas nuo tavęs aš graužiuos ir nykstu.
Kur tavo žingsniai kryps - tenai ir aš kartu.
Jau tūkstantis širdžių, tavęs pasiilgę mirė.
Sugrįžk, nes dar numirs du tūkstančiai kitų.

122
Kaip gaila, jog tuščiai gyvenimas prabėgo:
Nuo bado vos ginuos, nuo dusulio - be miego.
Man gaila - ką sakei, aš niekad neklausiau,
Man gėda - ką liepei, aš neišpildžiau nieko.

123
Tau niekados klusnus aš nebuvau, žinau,
Ir niekados kalčių nuplaut nemėginau,
Bet vyliaus visados didaus kilnumo Tavo,
Nes vieno niekados aš dviem nevadinau.

124
Ten, žydinčiam sode, su hurijomis žaisim,
Ten vyno ir medaus bus kiek tik užsigeisim.
Ne nuodėmė ir čia nuūžt ir pamylėt -
Juk pagaliau ir ten prie to paties prieisim.

125
Kada į griuvėsius nusinešu ąsotį,
O dar prie jo avies kulšigalį, paplotį
Ir po medžiu skaitau su mylima eiles -
Net šachas apie tai tegali pasvajoti.

126
Kai mudvi sielos bus toli nuo šios šalies,
Iš protėvių smilčių mums antkapius išlies.
Vėliau kiti supils į formas mūsų dulkes.
Ir mūrys vėl kapus. Ir patys ten gulės.

127
Girdėjau, kad visi suvaldantys geismus
Ir prisikels, kokie paliko šiuos namus.
Mes nuolat su vynu ir savo mylimosiom -
Gal šitokius, sakau, prikels kada ir mus.

128
Dangau! Tu visa ką sunaikini rūstybe,
Nuo seno įpratai mus teisti neteisybe.
O žeme! Jeigu kas krūtinę tau praskros,
Brangiųjų akmenų suras joje daugybę.

129
Sakai, už vyną sumes į ugnį rūsčią,
O mėgę gražuoles taip pat visi paklius čia?
Tai mielas, netikėk: jei taip, tai ryt visi
Liepsnosim pragare, o rojuje bus tuščia.

130
Šią taurę, taip gražiai, taip nuostabiai raižytą,
Sudaužė ir šukes išpylė gatvėn rytą.
Pasigailėkime, nemindžiokime jos -
Iš bočių pelenų ji buvo nulipdyta.

131
Kas ieško išminties, netrunka apsigauti.
Jis nieko nelaimės, nes bando melžti jautį.
Tu apsivilk verčiau kvailybės drabužiu -
Už išmintį dabar sunku net grašį gauti.

132
Kada mirtis mane, įvijus į kapus,
Lyg paukštį pasigaus ir nupešios nubus,
Iš mano dūlenų prižieskite ąsočių -
Gal vyno kvapas vėl man gyvastį įpūs.

133
Išaušo rytas, kelk, išlepintas miegali!
Imk arfą į rankas, nestumk taurės į šalį,
Nes tas, kas žemėj šioj, netrukus ją paliks,
O kas palieka ją - sugrįžti nebegali.

134
Numirusį mane nuplaukite vynu
Ir gulintį kape aplaistykite vynu.
Jei norit susitikt prisikėlimo dieną,
Ieškokite manęs prie smuklės pelenų.

135
Man sako: "Nebegerk tu vyno, nes pražūsi
Ir atpildo dienoj į pragarą pakliūsi".
Tiesa. Tačiau abu pasauliu aš mainau
Į mirksnį, kai galiu nužengt į vyno rūsį.

136
Mes - lėlės, o dangus - žaidėjas tvarkdarys.
Ir tai gryna tiesa, kas ginčytis išdrįs?
Kai ant būties lentos akimirką pažaisim,
Mus vėl tamsion dėžėn sumes ir uždarys.

137
Dangau! Tu nuolatos it peilis man širdy.
Tu laimės rūbą man suplėšyti geidi.
Tu pasmerki liepsna švelnutį vėjo gūsį,
Man vandenį burnoj į dulkes paverti.

138
Kam sielojais, vargai, turtus užgyvenai?
Ar tu matei, kad kas gyventų amžinai?
Tik vieną kitą kart mums duota atsidusti -
Kam savinies, kas tau priklauso laikinai?

139
Seniai seniai prieš mus rytais aušra žibėjo,
Seniai seniai prieš mus ratu žvaigždynai skriejo.
Tu švelniai ženk taku, grumstelio neužmink -
Gal tai vyzdys, kuris į mylimą žiūrėjo.

140
Neverk, brolau, kad šis pasaulis taip supuvo,
Neverk tuščiai dėl to, kas buvo ir pražuvo.
Kas buvo - nebėra, o tai, kas bus - mįslė.
Būk linksmas ir be to, kas buvo, ko nebuvo.

141
Tiktai visi draugėj, laikydamies už rankų,
Ištrūksime linksmi iš liūdesio žabangų.
Tai ūžkim lig aušros - kai mūsų nebebus,
Dar ji ilgai ilgai kas rytą grįš į dangų.

142
Tik pagarsėk mieste - jau žmonės pavydės.
Užsidaryk namie - įtarinėt pradės.
Geriausia - net jei tu Elijas arba Chryzas -
Nė nepažint žmonių, nė neatvert širdies.

143
Lipdytojau žmonių! Man rūpi nemažai,
Kodėl į vidų jiems tiek ydų prikišai.
Blogai juos nulipdei? Bet kas dėl šito kaltas?
O jei gerai, tai kam nulipdęs vėl daužai?

144
Jei visa, ką laimi, vis tiek išblaško vėjai,
Labai nesigraudink dėl to, ko nelaimėjai.
Gyvenimas, matau, ne vaškas tarp delnų -
Neperminkysi jo, kaip pats įsinorėjai.

145
Kad geras ir drauge toks niekdarys žmogus,
Kad supina lemtis ir džiaugsmą, ir vargus,
Nekaltink žydros padangės: šimtą kartų
Nelaimingesnis net už tave dangus.

146
Aukščiausios išminties kvailiams nepatikėk,
Gyvenimas nuo to nepagerės nė kiek.
Jei nori neprarask akių, ausų, liežuvio -
Būk aklas, negirdėk ir nieko nešnekėk.

147
Ir vyną aš geriu, ir gražuoles myluoju,
Tiktai lyg perkarę šventeivos nemeluoju.
Jei geriantys visi pakliūva pragaran,
Tai kas gi, pasakyk, tada įžengs į rojų?

148
Duok taurę vyno - še visus dievus už dyką.
Duok vyno gurkšnį - imk sau Kinijos vainiką.
Be vyno ar yra pasauly kas daugiau?
Vargai, kurių gelmėj šimtai širdžių pranyko.

149
Kai tulpes paryčiui rasos lašeliai dengia
Ir pakrašty lankos žibutės galvas lenkia,
Mieli man, dievaži, jaunučiai pumpurai,
Nubudę ir vos vos rūbeliais prisidengę.

150
Senatvė - be jėgų it medis, ėmęs džiuti.
Skruostu granatai jau pamėlo. Po truputį
Puvėsiai pergraužė ir stogą, ir duris,
O sienų keturi spyriai ketina griūti.

151
Tedingsta užmaršty praėjusi diena.
Nevirkauk ir dėl to, kad rytdiena liūdna.
Kas buvo ir kas bus - netikra ir neaišku,
Tesie nors dabartis linksmybės sklidina.

152
Aš blaivas nebuvau nuo tol, kai gyvenu.
Aš laistau net Lemties vidurnaktį vynu.
Va lūpos ant taurės, krūtinė ant ąsočio -
Lig paryčiui kasnakt aš jį apkabinu.

153
Jei negeri - negerk, bet kam kitus šmeiži?
Kam melas tas gudrus, apgaulė negraži?
Nesididžiuok ir tuo, kad negeri. Pažvelktum
Į savo darbelius: geresnis tu? Kaži.

154
Gerk vyną - jis padės tau užmarštį patirti,
O priešas - negailės, krauju aplies tau širdį.
Blaivybė? Kas iš jos? Tik tiek iš jos naudos,
Kad širdį tau draskys spėlionėm apie mirtį.

155
Bičiuli, tu, kurį iš daugelio rinkaus!
Klausyk, nesibijok šio kintančio dangaus.
Kukliai sėdėk savoj kertėj ir stebėki,
Kaip šaiposi gudrus likimas iš žmogaus.

156
Nors daug čia surašiau pasaulio paslapčių,
Tyliu, nes man galva nulėktų nuo pačių.
Kai tarp mokslinčių tų nėra nė vieno doro,
Aš niekam nesakau, ką širdyje jaučiu.

157
Aš paslaptį žinau - ir jos nebelaikysiu,
Tačiau ją vien tik tau dviem žodžiais pasakysiu:
Mylėdamas tave aš eisiu į kapus,
Mylėdamas tave aš vėl gyvent atgysiu.

158
Nebūk godus - tegu širdies negraužia nieks,
Tegu lemties ranka tavęs nebepasieks.
Imk taurę į rankas ir mylimą į glėbį -
Juk visos dienos kaip akimirka pralėks.

159
Jei matos, kad vis vien geismai neišsipildys,
Kokia ištiks dalia mūs pastangas ir viltis?
Susėdę nuolatos mes raudame dėl to,
Kad gimėm per vėlai, ir tuoj mirtis nutildys.

160
Dangaus lietus laukams gyvybę sugrąžino,
Po vėjų ir šalnų žiedai atsigaivino.
Lakštingala sode vilioja gelsvą rožę:
"Kokia puiki diena! Išgerkim lašą vyno!"

161
Ar šiam pasauly kas be nuodėmės, sakyk?
Kodėl gi be dėmės tik rodomės sakyk?
Aš blogas, o Tu man už tai piktu atmoki -
Ar nesame abu vienodi mes, sakyk?

162
O Viešpatie, gana, man šios būties,
Aš sotus nuo vargų, bėdų ir nevilties!
Jei Tu iš nebūties gali sutverti būtį,
Meldžiu, vardan būties ištrauk iš prapulties!

163
Kai mano kūną Tu iš molio nulipdei,
Kad vyno ir dainų jis geidžia, juk matei.
Kodėl gi aš ugnį turėsiu amžiais degti,
Jei Tu patsai mane į nuodėmes metei?

164
Tik varginas tuščiai, kas graužiasi ir liūdi.
Dangus pasėjo mus - dangus parengs ir pjūtį.
Man taurę tu pripilk - ir tarsiu aš po jos:
"Įvyko visa tai, kas ir turėjo būti".

165
O Viešpatie! Gal Tu kilnus ir gailestingas,
Bet kurgi neklusnus Iremo šeimininkas?
Jei nuolankiam Tu man atleisi, kas iš to?
Jei Tu kilnus - atleisk, nors būčiau vaidininkas!

166
Kad sukasi dangus, išminčiaus nesiklausęs,
Koks skirtumas, ar jis aptemęs, ar šviesiausias?
Jei mirsim ir užges troškimai, tai vis vien,
Ar stepėj grauš vilkai, ar žemėj skruzdės rausios.

167
Saki! Mana širdis - tarytum pelenai.
Numirėliui kape geriau kaip man čionai.
Nors ašarų marias dėl nuodėmių praliejau -
Tuščiai. Tik dar labiau susitepė skvernai.

168
Jei nori nors trumpam sutvirtinti savi būtį
Ir nors minutę šiam pasauly linksmas būti -
Tai nuo pilnos taurės nė mirksnio nesitrauk,
Kol džiugesio lašus išbaigsi po truputį.

169
Pasaulio rūpesčiai - nuodai. Bet jų liepsnų
Piktybę tu gali atvilgyti vynu.
Gerk vyną ant žolės, juodkasę apkabinęs,
Kol neželia žolė iš tavo pelenų.

170
Nuo tų maldų, aukų nebus padangė soti.
Tu rūpinkis žmonėms kąsnelį patausoti.
Tu šiam pasaulyje negrobk ir nežudyk,
O dėl ano - tvarka, sakau tau. Nešk ąsotį!

171
Sutems - ir vėl širdis ramumu neturės,
Vėl ašarų lašai kaip deimantai žėrės.
Bet nuo minčių galva neprisipildo vyno.
Jau nieks nebepripils apvirtusios taurės.

172
Jei kartą visata paklustų mano rankų,
Nelaukęs nieko, tuoj sugriaučiau šitą dangų
Ir kaip Kūrėjas vėl naujai sutverčiau jį -
Kilnių žmonių svajoms ir lūkesčiams palankų.

173
Kai vyno nematau, išdžiūsta man burna
Ir niekad man dainų nei fleitos negana.
Jei nulipdysite iš mano dulkių taurę,
Tegu ji dienąnakt bus vyno sklidina.

174
Nebėr jokios naudos dabar išminčium būti,
Dėl to lemties darže kvailys pradėjo pjūtį.
Man taurę tu atnešk - lai protas susidrums,
Tada lemtis ir mums gal šyptelės truputį.

175
Pasakė rožė: "Aš esu lanko Jusufas.
Auksiniais apsodais rubinai - mano lūpos".
"O kur žymė, - tariau, - jog tu esi Jusufas?"
Atsakė rožė: "Va: kraujuotas mano rūbas".

176
Kai mylima vynu griuvėsiuos vaišina,
Nei rojus be galvoj, nei pragaras baugina.
Kam žemė ir vanduo, kam oras ir ugnis,
Jei kūną su dūšia užstatėme už vyną?

177
Visa būtis tėra tik išmonių vaizdai,
Ir ne arifas, kas nežino apie tai.
Ech, sėskim ir linksmai išlenkim taurę vyno, -
Be reikalo tuščiai gudrauji ir mąstai.

178
Į seną aš mainyčiau naują sostą.
Gyvenkime vynu. Tik jis nenusibosta.
Brangesnė man taurė negu karalija,
Ąsočio nuodauža geriau nei šacho juosta.

179
Kai skleidžia danguje aušra ugninį žiedą,
Ar tu žinai, kodėl gaidys taip graudžiai gieda?
Jam veidrody aušros matyti, kaip slapčiom
Į nebūtį ir vėl viena naktis išrieda.

180
Prieš tuos du tris kvailius, apsvaigusius didybe,
Kurie tikri, kad jie - pasaulio išmintybė,
Tu kvailį ir vaidink, nes asilų banda
Ne asilą tuoj pat apkaltins bedievybe.

181
Skaistveidės mylimos kaip rožės aš ilgiuos.
Man tiesiasi ranka arčiau taurės svaigios.
Nuo džiugesio žiedų aš linksiu po dulkelę,
Kol mano palaikai dulkelėm išlakios.

182
Chajamai! Jei vynu užpylei gėlą - džiaukis.
Jei valandėlę tu su savo miela - džiaukis.
Pasaulio reiškinių likimas - nebūtis,
Ir jeigu jau jauti tu savo sielą - džiaukis.

183
Nebūk čia įkyrus, godus ir priekabus,
Nesuk galvos dėl to, kas buvo ir kas bus,
Ūžk linksmas su draugais šią trumpą valandėlę,-
Nes visa visa liks, kai žengsi į kapus.

184
Būk linksmas, nepalik taurės neišgertos -
Pralėkusi diena negrįžta niekados.
Nereikia danguje nei mūs maldų, nei maištų -
Tad skubink susigaudyt, ką tavo laimė duos.

185
Išminčių sapnavau; "Tu džiaugsmo rožę šviesią
Surasti, - tarė jis, - sapne tuščiai viliesi.
Kodėl gi taip darai, gyvenimą žudai?
Išsimiegot vėliau, per amžių amžius spėsi"

186
Ko rožė kruvina? Ko tulpė kaip ugnis?
Karaliai bus krauju palaistę jų šaknis.
Ko skleidžiasi melsvai pašlaitėje žibutės?
Tai žybčiojęs kadais jaunų akių šypsnys.

187
Vos rytą sužėrės žydra dangaus šviesa,
Nebepaleisk taurės su vynmedžio rasa.
Nuo seno sakoma: "Nėr vyno be kartybės" -
Užtat mes turime laikyti jį Tiesa.

188
Būk atsargus - lemtis klastinga ir žiauri.
Nebūk lengvamaniu, nes jos strėlė aštri.
Net jei likimas tau chalvos įdės į burną,
Laikykis, nenuryk - nuodai jos vidury.

189
Sukruvinta širdis ir lūkesčių apgaulė -
Štai visa, ką, žmogau, gali laimėt po saule.
Laimingas, kas ilgai neužsibuvo čia,
O laimingiausias tas, kas negimė pasauly.

190
Kas lemčiai paklusnus, to žodžių neklausyk,
Gražuolė ir taurė mielesnės šimtąsyk.
Iš šio pasaulio ten jau daugelis išėjo,
O grįžusio atgal nematėme nė syk.

191
Žmogau, tarp keturių pradžių kuris plūkiesi,
Nuo jų ir septynių kur tau surast pavėsį?
Pluši, nes nežinai, apsvaigęs godumu,
Jog, žengęs iš čionai, sugrįžt nebegalėsi.

192
Žmogau, ar gyveni? Tik saugais ir ginies.
Bet būk visad smagus, nors engs ir varinės.
Ieškok tik išminties, nes visas tavo būvis -
Iš dulkių ir lašų, iš vėjo ir ugnies.

193
Kai rožėmis padvelks pavasario pradžia,
Nepadėk taurės nei dieną, nei nakčia.
O nuostabias pilis ir pragarą su rojum,
Ir hurijas - pamiršk. Tai pasaka tuščia.

194
Kai užgimsta mintis išminčiaus širdyje,
Kaip Anką paslaptis privalo gaubti ją.
Nes perlas kriauklėj užgimsta iš lašelio,
Išsaugoto pačioj slapčiausioj gelmėje.

195
Aš atvirom akim pasauly gyvenau,
Jo paslaptis, mįsles spėliojau, gvildenau,
Septynias dešimtis dvejus metus galvojau -
Ir supratau: žinau, kad nieko nežinau.

196
Ir kluoną su pačiu gryniausiu sėklos grūdu,
Ir sodą, ir namus - paliksim viską mudu.
Tad auksus, sidabrus ir visa, ką turi,
Išleiskim su draugais, kad priešams nepakliūtų.

197
Mes - vargo praraja ir džiugesys saulėtas,
Mes - prievartos šaknis ir teisingumo žiedas.
Mes - niekšai ir dori, mes taurūs ir žemi,
Mes - pasakų taurė ir veidrodis dulkėtas.

198
Negersiu ne todėl, kad grašiai pasibaigę
Ar kad bijau žmonių, kurie girtumą peikia.
Aš gerdamas tik vien liksmybės tegeidžiu,
Dabar gi tu širdy - ir vyno nebereikia.

199
Kai kas vis giriasi, didžiuojasi: "Štai aš!"
Vis auksu sidabru puikuojasi: "Štai aš!"
Bet vos reikaliukas toksai aptvarko, žiūri -
Mirtis jau kelią jam pastojusi: "Štai aš!"

200
Aš išeinu - metu šį neteisybės būstą,
Kur be jokios prasmės mana gyvybė žūsta.
O mano mirtimi lai džiaugias tas, kuris
Pabėgo nuo mirties ir jai nebepaklūsta.

201
Ko graužies? Troškimus dalino, vyre, vakar.
Ir nieko neprašyk, nes viską skyrė vakar.
Būk linksmas, būk ramus. Ar norime, ar ne -
Ką valgysim rytoj, be mūsų virė vakar.

202
Pas puodžių neseniai ąsotį aš pirkau
Ir tokią išgirdau jo bylą: "O, dangau,
Karalius aš buvau, iš aukso indų gėriau,
O va dabar kokiam girtuokliui patekau!"

203
Jei nuo vilties šakų nuskinčiau bent uogelę,
Susiieškočiau aš ir visą savo dalią.
Kada gi šis būties kalėjimas sugrius?
O, kad į nebūtį galėčiau rasti kelią!

204
Jei visada dangus žmonėms teisingas būtų,
Tai jo šventa valia mums niekad neužkliūtų.
Ir jei dangus tikrai spindėtų teisumu,
Tai ar kada krauju teisiųjų širdys srūtų?

205
Būties mįslių gelmė ne tau skirta, atrodo.
Neperkąsi, matyt, ir mokslo vyrų proto.
Verčiau žalioj lankoj lyg rojuj vyną gerk -
Nes ir danguj, kad kaip, nerasi rijaus sodo.

206
Iš kurgi ši būtis - platybė vandenyno?
Dar žmonės jos tamsių gelmių neišmėgino.
Kiekvienas sakė tai, kas buvo naudingiau,
O kaip yra tikrai, taip niekas ir nežino.

207
Vos vieną pagimdys, tuoj kitą numarina.
Nesako niekados, ką tylomis ketina.
Nepatiki lemtis mums savo paslapčių.
Žmogus - tiktai taurė. Kuria ji seiki vyną.

208
Kai aš kasdien kenčiu nelaimes ir vargus,
Tu vis didžiuojiesi, kad linksmas ir smagus.
Labai nepasikliauk linksmybe ir smagumais,
Nes nežinai, kaip ryt tau pasisuks dangus.

209
Kentėdamas žmogus širdy jau laisvę nešas.
Sugniaužtas kriauklėje perlu sustingsta lašas.
Dar bus pilna taurė, kuri dabar tuščia,
Dar dideliu turtu pavirs ir lobis mažas.

210
Nuo žemės gelmenų lig pat Aušros žvaigždės
Neliko man jokios visatos paslapties.
Aš tyriau, mėginau, visus mazgus išpyniau,
Išnarpliojau visus, tik vieno ne - mirties.

211
Ką žemėj šioj turi, suaižės ir sukris,
O rankose paliks tik vėjo sukūrys.
Tu rūpinkis įgyt kitų, ne žemės turtų,
Nes žemiškus tiktai vaizduojies turįs.

212
Ar buvo kas aukščiau padangės ir erdvės?
Ar buvo kam gana gardumo ir šlovės?
Tu išdidžiai giries, jog dar nesi suėstas,
Bet priešas jau čia pat - palauk palauk, suės.

213
Akie! Jei tu regi, žiūrėk - duobė matyti,
Žiūrėk, kaip žemė ši vilioja ir pavydi.
Žiūrėk, vadai, karaliai, šachai - po žeme,
O skruzdėlės šviesius jų veidus baigia ryti.

214
Ar dar ilgai tranų ir niekšų tarnas būsi?
Neprisirišk širdim prie atmatų it musė.
Gyvenk širdies krauju, bet niekam nesilenk
Ir duonos nemaldauk, nors kąsnio bus tik pusė.

215
Verčiau tu kaip kranklys apgraužtus kaulus riki,
Tačiau nepadlaižiauk, jei ką numes niekingi.
Kad ir labai sausa, sudiržus tavo duona,
Su niekšais karčiamoj alum nesivaišinki.

216
Vieni tiesos takais klampoja atkakliai,
Kitiems arčiau širdies tikėjimo keliai.
Bijau, kad vienądien staiga išgirsim balsą:
"Tikroji išmintis visai kitur, kvailiai!"

217
Ir kad užėjo man ant tų šventeivų giežas!
Ei, vyno pilk, saki! Sakai, prapylėm lėšas?
Tai čalmą ir maldų takelį užstatyk, -
Ne vien tik liežuviu aš tų melagių priešas.

218
Korano eilutes mes gerbiame šventai.
Bet kaipgi skaitom jas? Tingėdami, retai.
Tik ant taurės briaunos žėruojančią eilutę
Kartojam dienąnakt ir uoliai, ir karštai.

219
Mokslinčių tų visų ilgi pamokslai - niekis,
Verčiau su mylima tą laiką glamonėkis.
Gerk džiaugsmą iš taurės su vynmedžio krauju,
Kol kraują tau išgers kraupus likimo nėgis.

220
Ne veltui puodžiedys tau formą amžiais ruošė:
Net pilnatis nakčia blausi prieš tavo grožį.
Tegu dabinasi gražuolės prieš šventes -
Tu visą iškilmę pati savim pasipuoši.

221
Ei, vyno duokit šen! Pabuskit iš sapnų!
Lyg rožės pasitikt pavasario einu.
Prieš tai gi, kad greičiau užnūstų senis Protas,
Tiesiog į veidą jam kai šliūkštelsiu vynu!

222
Nežinome, deja, ką slepia ateitis.
Naudokis valanda - jos tyko nebūtis.
Skaistveidė mano, gerk! Juk daugel daugel amžių
Švies mėnuo danguje, tik mūsų nematys.

223
Ąsotis, sklidinas iki briaunų, man mielas.
Ir čangas, aidintis gausmu liūdnu, man mielas.
Ir lašo neimąs šventeiva įkyrus -
Kai jis toli toli, už tų kalnų - man mielas.

224
Kam baimintis mirties? Likimo juk nusverta,
Kad aš į veidą jai težvelgsiu vieną kartą.
O jei gleivių, mėsos ir kaulų ryšulys
Staiga išnyks - nejau dėl to graudintis verta?

225
Aš balsą išgirdau per sapną ankstų rytą:
"Pabaldos, ei, čionai - jau smuklė atdaryta!
Pakelkime taures su purpuro vynu,
Kol mūs dienų taurė lemties nesudaužyta".

226
Įsimylėjusio vis vien linksma dalia,
Nors leisgyvis vos vos linguoja galvele.
Tiktai blaiviam vargai kasdieną graužią širdį,
O geriančiam visur ir viskas - tralialia.

227
Kiek meilės man širdy! Kaip ji graži, jauna!
Kodėl nė žodžio jai neištaria burna?
Kas su manim, dangau? Ištroškęs kankinuosi,
Kada čia pat versmė, gyvybės sklidina.

228
Net Kinų dukroms tu užtemdei grožio šlovę.
Jaziminas prieš tave pražydęs lenkias droviai.
Tu vakar pažvelgiai į Babilono šachą -
Ir krito jo žirgai, ir bokštai, ir valdovė.

229
Dar vyno draudimu ne viskas pasakyta:
Svarbu, kas geria, kur, su kuo, kada ir kita.
Jei visa tai yra kaip reikiant išlaikyta -
Išminčiai gali gerti kiek nori, čia ne yda.

230
Nejau per amžius mus slogins būties grandinės?
Kodėl turi kasdien vaitoti nusiminęs?
Kelk taurę su vynu, kol moliu nevirtai
Ir puodžius iš tavęs nenužiedė puodynės.

231
O gerk, nes ryt poryt ilsiesėsi kapuos.
Be draugo, be žmonos gulėti nusibos.
Ir dar, palauk, ausin žodelį pasakysiu:
Nuvytus tulpė, brol, žiedais nebesipuoš.

232
Vedžiojasi vaikus danielė, snaudžia liūtė
Tenai, kur kitados Behramas žvėris žudė.
Jis ūžavo linksmai, medžiojo kaip mirtis,
Bet pats mirties naguos nuščiuvo per minutę.

233
Gal visa, kas yra pasauly, tu žinai,
Gal dreba prieš tave valdovai milžinai,
Bet vyną gerk vis tiek. Visų likimas - kapas.
Behramas - net ir tas - užmigo amžinai.

234
Gak bėgo dienos tau lengvai - bet kas toliau?
Gal visa, ko geidei, gavai - bet kas toliau?
Gal tu pragyvenai laimingai šimtą metų
Ar du, bet pagalvok blaiviai: o kas toliau?

235
Nors tau ir du, ir tris gyvenimus pridurtų,
Vis tiek ateis diena - turėsi žengt kitur tu.
Ar padišachas tu, ar elgeta esi -
Vienodi ten visi: be luomų ir be turtų.

236
Tu žemėj daug matei, bet, ką regėjai - niekai.
Ir ką kitiem sakei, ir ką girdėjai - niekai.
Nors visą žemę tu išvaikštinėjai - niekai,
Ir visą, ką pirkai ir ką laimėjai - niekai.

237
Nuo giltinės strėlės pabėgt nesitikėk,
Ar elgeta esi, ar šachas - jai vis tiek.
Be laimės valandų čia viskas vien tuštybė.
Jei džiugesio ilgies, tai džiugesio ir siek.

238
Kur pilys ant kalvų puikavosi kadai,
Kur leido sau dienas sultonai ir vadai,
Erelis vienišas nutūpęs ant griuvėsių
Graudingai klykauja: "Matai? Matai? Matai?"

239
Kasryt nuo pat aušros jau aš karčiamoje,
O su manim - draugų naktibaldų gauja.
Tu nori, Viešpatie, išgirsti mano maldą?
Tai padaryk pirmiau, kad įtikėčiau ja.

240
Aš rankomis laikau ąsotį su vynu,
O šventraščio jomis vartyt neketinu.
Aš permirkęs vynu, o tu šventai išdžiūvęs.
Katras gi užsidegs nuo pragaro liepsnų?

241
"Tu pasileidėle! - pasakė šachas, jodais
Kas naktį su kitu, girta - ir tau nė motais".
"Teisybė, - tarė ji, - tikrai esu tokia,
Tačiau sakyk, ar pats esi toksai, kaip rodais?"

242
Kad aš leliodamas kasdien vynu džiaugiuosi
Ir lūpas prie taurės priglaust karštai ilgiuosi,
Drauguži, tu manęs nebark: aš myliu ją.
Nejau su mylima pasibučiuot neduosi?

243
Chajamai! Linksmas gerk su mylima kartu,
Nors giltinė rytoj tave pašauks vardu.
Gyvenimui sudie jau vakar pasakyta,
O šiandien tebūnie mylėt ir gert saldu.

244
Nuo tol, kai danguje mėnulis ir Aušrinė,
Kas matė už tave ką nors puikesnio, vyne?
Stebėtini žiopliai prekiautojai vynu:
Numiršta jie, kvailiai, palaimos nepažinę.

245
Mesk įžadus, brolau: be vyno - per sunku.
Gailėsies, kam žengei tuo liūdesio taku.
Tuoj rožės pražydės, lakštingalos pragydo...
Nejaugi nematai, jog džiūsti ne laiku?

246
Dar skendi migloje lankų žiedai rasoti,
Dar vynas nekartus neišgertam ąsoty,
Dar saulės žiburys negęsta už kalnų.
Mielasis mano, gerk - ne metas dar miegoti.

247
Beturtis tu, brolau - taip buvo, taip ir bus -
Koks varganas gimei, toks eisi į kapus.
Sakai, užtenka gert, nes jau mirtis už durų.
Bet gersi tu, ar ne - vis tiek tave nubaus.

248
Nurimti nei atsidust nė mirksnio negaliu,
Išvargo man širdis nuo aimanų gailių.
Kam žemėje gimiau, jei - būsiu ar nebūsiu -
Ji skrieja tuo pačiu nežinomu keliu?

249
Mana dvasia - niūri kančios liepsnų duktė.
Tu savo vandenim ją gidei, nebūtie.
Lyg vėtra aš visur blaškausi po visatą,
Kol dulkių saujele pavirsiu vienądie.

250
Nors lenksis prieš tave Egiptas, Roma, Kinai,
Nors tavo pavergti drebės visi žemynai.
Vis tiek ir man, ir tau skirta viena dalia:
Drobulės įkapės ir žemės trys aršinai.

251
Viens Jautis vidury padangės okeano,
Antrasis apačioj dulkėtos žemės mano.
O tarpu abiejų šėmųjų - ar matai,
Kiek daugel asilų šviesus Alachas gano?

252
Ko su kvailiu šlaistais, ar protas tau aptemo?
Verčiau tu paklausyk, brangus brolau, Chajamo:
Išminčius duodamus priimki net nuodus,
O kvailio siūlomo neimki nė balzamo.

253
Jei kvailį vaišini, neleisk per daug įkaisti -
Šlykštumą nuo širdies sau pats turėsi šveisti:
Įkaušęs rėkaus, bliaus, miegoti tau neduos,
O rytą įkyrės, maldaudamas atleisti.

254
Nors sėdi valdžioje didžiūnas pasipūtęs,
Bet jo visa dalia - tik rūpesčių slogutis.
O koks jis išdidus, kaip niekina giliai
Visus, kurių širdies negraužia grobio rūdys!

255
Prieš lemtį nemurmėk - naudos iš to nedaug.
Prieš žmones patylėk arba pameilikauk.
Ne kartą gudravau apeiti šitą kliūtį -
Kiekvienąsyk lemtis su gėda vijo lauk.

256
Gavėniom ir maldom - kas jas besuskaičiuos -
Daug metų vadavaus iš nuodėmių valdžios,
Bet sykį kažin kaip, užmiršęs apsiplauti,
Vėl vyno paragavau - ir viskas iš pradžios.

257
Mes geriam ne todėl, kad geidžiam būt linksmi,
Ne palaidumo sau mes ieškom gerdami.
Mes norim užsimiršt nors vieną valandėlę -
Ir geriam, svaigdami kartybės šaknimi.

258
Nubuski iš sapnų, nubuski, o saki!
Taures iki briaunų pripildyk, o saki!
Kol dar iš mūs galvų nepadarytos taurės -
Lai dega rubinu dvi taurės, o saki!

259
Rusensi lyg ugnis uolos viduj slapčia -
Šalta mirties banga užlies tave ir čia.
Pasaulis pelenai? Ei, dainą uždainuojam!
Gyvenimas migla? Ei, vyno šen, risčia!

260
Virš rožių obely lakštutę pamačiau.
Prie žėrinčios taurės ji prilėkė arčiau
Ir sučiulbėjo man, apsvaigus ir laiminga:
"Tik mirksnį gyveni - naudokis juo greičiau!"

261
Deja, likimas greit iš knygos mus išbrauks,
Atėjusi mirtis nė mirksnio nepalauks.
Nelūkuriuok, saki! Skubėk atnešti vyno
Ir laistyk, kas rytoj iš mūsų dulkių augs.

262
Mažiau mąstyk, brolau, apie likimą kartų,
O stengis kuo daugiau raudono vyno gertų.
Prisėsk prie nekaltos, prie vynuogės dukters -
Už savo motiną gražesnė ji daug kartų.

263
Žvaigždynai, mums žėri ugnim dangaus begalio,
Nulėmę kelią tau, nežino patys kelio.
Išminčiau! Kai blaškais dvejonių miglose,
Laikykis išminties tau nutiesto siūlelio.

264
Lyg vėjo sūkurys gyvenimas praskriejo,
Lyg baltas debesys tolyn, tolyn nuėjo.
Nors laimės nemačiau, tik nuoskaudas kenčiau.
Bet gaila man, kad šis gyvenimas praėjo.

265
Trumputė, netvari lyg sapnas mūs būtis.
Geriausia - karčemoj sėdėk dienas naktis
Ir vyno srovėmis gesinki skausmo ugnį,
Kol viesulas tave po tyrus išpustys.

266
Pavasaris. Linksma jaunų draugų minia.
Nė lašo nepalik svaigios taurės dugne!
Pasaulis vandeny jau buvo paskandintas -
Kas tokio, jei dabar paskęsime vyne?

267
Pasaulin - uostan šios trumputės mūs būties
Aš smalsiai ir ilgai žiūrėjau. Ir išties -
Grakštesnė tu esi už liekną kiparisą,
O tavo veidas man - lyg mėnuo virš nakties.

268
Išminčium aš kvailų vadinamas, tačiau
Pats Dievas liepia jais tikėti kuo mažiau, -
Juk mano išmintis - kaip ir visų šių mulkių,
Kartojančių, ką aš kadaise parašiau.

269
Neperpranta būties net patys protingiausi.
Ieškosi lig mirties - tiesos neprisiklausi,
Nes nieko pastovaus iš tikro čia nėra -
Tik įkapes, manau, tikras numiręs gausi.

270
Man meilė širdyje, o ne Koranas, ne!
Aš vargo skruzdėlė, ne Suleimanas, ne!
Brangiausia, ką turiu - nudriskusi rudinė,
Ne Kinijos šilkai ir ne safjanas, ne!

271
O vargas, vargas tam, kieno širdis šalta,
Kas meile ir aistra nesvaigsta niekada.
Diena, be mylimos ir vyno praleista,
Slogina kaip sunki, beprasmiška našta.

272
Tu, keturių pradžių sūnau šiame žvaigždyne,
Iš amžių išminties priimk teisybės žinią:
Žmogus ir žvėris, ir angelas, ir velnias -
Ir viskas tavyje į viena susipynę.

273
Nors turtai išminties, dievaž, nepamainys,
Bet vergeta visur - net rojuj - kalinys.
Žibutė vargana žemyn žiedelį lenkia,
O rožė juokiasi: auksinis jos šypsnys.

274
O jeigu aš kasdien turėčiau nors plutelę
Ir kampą prisiglaust, bent varganą lūšnelę,
Kur nereikėtų man valdyti nei vergauti! -
Aš dangų šlovinčiau už tokią laimės dalią.

275
Kas mėgaujas plovu, saldėsiais ir vynu?
Nevėkšlos. Taip jau yr nuo amžių amžinų.
Pačios Turkan-chatun - gražiausios žemėj - akys
Bučiuojamos kieno? Guliamų ir bernų.

276
Tuos asilus mandrus aš neblogai pažįstu.
Lyg būgnai jie tušti. O triukšmas tų menkystų!
Jie šlovina vardus. Iškiltum - ir kaipmat
Ant žemės jie visi po tavo kojom kristų.

277
Dangau, man po tavim negera ir alsu,
Ir veltui šaukiuos gailiu balsu.
Tik mulkius ir kvailius tu myli - tai žinoki:
Nei aš jau taip šviesus,nei mokytas esu.

278
Protingai nugyvent gyvenimą - sunku.
Tu pradžiai bent žinok du tokiu dalyku:
Verčiau būk alkanas, negu bet ko pavalgęs,
Ir likis vienišas, jei nėr tikrų draugų.

279
Tylėk ir nemurmėk, jei siųs kančias likimas.
Kai sopa, nesiskųsk - geriausias patarimas.
O turtingiausias tu - kai tenkinies dalia,
Kurią nulėmė tau dangaus žvaigždžių skridimas.

280
Tuščiai nesikamuok dėl prakeiktos lemties,
Nelaimės ir vargai tegu nedrums širdies.
Išeisi iš čionai - ir bus visai vis viena,
Ką dirbi, ką šneki, ar keikies, ar meldies.

281
Tikiu tik dainomis ir vyno svaigumu.
Nereikia man dievų kitokių, svetimų.
Paklausiau aš lemties: "Kaip man tave laimėti?"
Atsakė ji: "Širdies linksmybe ir džiaugsmu".

282
Pasakė man dangus: "Žmogau, ar tu manei,
Kad aš sukuosi pats? Lemties mes kaliniai.
Jei būtų leista man daryti tai, ką noriu,
Tai būčiau vietoje sustojęs jau seniai".

283
Jei nesigainiotų manęs pikta lemtis
Ir kurčiau pats laisvai sau norus ir mintis,
Į šį pasaulį aš iš viso neateičiau,
Kad vos užgimus netykotų mirtis.

284
Tau nenurimt,širdie, dalia yra duota,
Kol sielvarto taurė gerta neišgerta.
O siela mano, kam tu įsikūrei kūne,
Jei vis tiek pat nuo jo vėl būsi atskirta?

285
Nei pragaro tu bėk, nei rojaus siek, širdie.
Ar grįžo kas iš ten? O netikėk, širdie.
Ir neturėk, širdie, vilčių nereikalingų,
Ir nieko nebijok, ir nevirpėk, širdie.

286
Ar savo noru atėjom šičia? Ne.
Kodėl turėsim vėl išeiti? Nežinia.
Geriausia būtų mums iš viso neateiti
Ir nepalikt pėdų šiam ašarų klane.

287
Lig šiolei aš ėjau su rožėm ir vynu.
Ko troškau, geidžiau - matau, neprieinu.
Bet ar gražu draugus pusiaukely pamesti?
Tai žengsiu ir toliau su jais keliu senu.

288
Be vyno,rodos man, dienos neiškentėsiu.
Kai negeriu, dūstu lyg nuokokių pelėsių.
Bet netoli diena, kai taurę man paduos,
O aš prie lūpų jos pakelt nebegalėsiu.

289
Vos rožė praskleidė žiedelį - ir nuvyto,
Tiktai pasidžiaugė vėjely - ir nuvyto.
Išsivadavusi iš amžinos nakties
Tiktai pasveikino šią šalį - ir nuvyto.

290
Vos tik ėmiau rankas nuo kojų skirt ašai,
Tuojau, pikta lemtie, man jas ir surišai.
Paimsi nemažai tu už kiekvieną dieną,
Nors vyno tiek nedaug ir meilės tiek mažai.

291
Nors liepta nežiūrėt į vyną net sapne,
Nors giežia burną jis kartybe ugnine,
Su mylima saldu man gerti. Ką darysi -
Mes linkstame tenai, kur pasakyta "ne".

292
Šaltiniai ir žiedai - tarp rojaus želmenų.
Net pragaras ūmai pavirto Edenu.
Ant žydinčios vejos sodinkis skaisčiaveidę
Ir skubinkis apsvaigt nežemišku vynu.

293
Greičiau įpilk, saki! Taip liūdna širdyje!
Gyvenimo srovė kaip švinas neša ją.
Greičiau! Nebeilga lyg sapnas mūsų laimė.
Greičiau! Nebegrąžint jaunų dienų, deja.

294
Nuliūdo rožė: "Ai, aliejui sunaudos
Šiuos žiedlapius puikius - ir tiek tebus naudos!"
Ir sučiulbėjo jai nakties tyloj lakštutė:
"Kas mirksnį juokėsi, ilgai ilgai raudos".

295
Aš kartą smuklėje sėdėjau naktį vėlią
Ir prie ugniakuro radau sumintą gėlę.
"Už ką gi, pasakyk, čia numetė tave?"
"O, vargas man - lankoj šypsojaus valandėlę!"

296
Ne savo tu valia pasauly gyveni;
Apstulbina tave dienų srovė paini,
Bet vos apsižvalgai - jau metas vėl išeiti.
Ir kam tu atėjai? Ir kam tu išeini?

297
Neįminė dar nieks tamsių būties mįslių.
Nė žingsnio žengt šalin iš kelio negaliu.
Kas motinos sūnus - tam sielvarto likimas.
Žinojimas - kančia. Ir nėr kitų kelių.

298
Atėjo gavėnia, atėjo dienos juodos.
Kaip širdį nuramint? Sapne ieškok paguodos.
Giliai giliai rūsy statinė su vynu.
Net mergšės kai kada išeina nemyluotos.

299
Patraukiu neretai - ir šiaip, ir pagiriom,
Bet kam gi tu mane veri akim žvairom?
Jei suktųsi galva ir nuo kitokių ydų,
Tai čia, broliuk, visi rėpliotų keturiom.

300
Nematoma taurė, padangėj paslėpta,
Iš anksto kiekvienam iš mūsų parengta.
Be aimanų prie jos priglausk, bičiuli, lūpas,
Kai tau išmuš lemties skirtoji valanda.

301
Jaunystėje maniau, kad jau visas slaptis
Ištyriau ir žinau. Kaip klydo man širdis!
Ir sako išmintis: "Tu nieko neišmokai,
Tuščia ir be prasmės visa tavo būtis".

302
Kas amžiai? Kas mirtis? Per daug ilga šneka.
O man minčių srovė užsitvenkė staiga.
Užtenka vaidytis, išlenkim taurę vyno -
Akimirka jinai išaiškins visa ką.

303
Juoda klastos angis kiekvienoje širdy.
Bet, mielas, tu šalia, ir tu mane girdi!
Šlakelis vyno mums nuo vakaro atliko,
O ar gyvenimo daug liko ateity?

304
Nors draudžiama griežtai mums mėgautis vynu,
Nebūki nė dienos be vyno ir dainų.
Tu iš pilnos taurės nuliek ant žemės lašą,
Paskui prie lūpų ją priglausk aukštyn dugnu.

305
Daug metų mokyti - ir jūs visi, ir aš -
Jau mokome kitus, ir ne prasčiau nėmaž.
O kokios išvados iš viso šito mokslo?
Mes dulkės esame, ir vėjas mus nuneš.

306
Dainuoju aš dainas, džiaugiuosi aš vynu,
Su mylima gėles pakrantėje skinu.
Tegu sau pragaru vadina šitą žemę -
Nereikia man kitos, aš rojuj gyvenu.

307
Užsukim karčemon, draugužiai mylimi,
Ir sklidinas taures pakelkime linksmi.
Prieš taurę vyno - kas čalma ir kas Koranas?
Pakelkim ją aukštai iš čia išeidami.

308
Džamšido taurę rast aš dienąnakt svajojau,
Skersai ir išilgai pasaulį išklajojau,
Ir štai išminčius man pasakė, jog taurė
Yra manojoj širdy, ir veltui tiek ieškojau.

309
Jau mano valandų artėja pabaiga.
Ką dirbu, ką turiu, užlies tamsi banga.
Aš pasakų taurė - ji krito ir sudužo.
Aš džiaugsmo žiburys - jį užpūtė pūga

310
Minčių palapines per amžių siuvęs,
Chajamas sudegė, kančių žaizdran įgriuvęs.
O pelenai? Viltis, ta perprekė sena,
Juos turguj pardavė - pigiai, už nieką suvis.

311
Kada sugrius dangus, visatos baigsis skrydis
Ir Paukščių Takas ims su pragarme maišytis,
Aš klausiu Viešpatį nutvėręs už skvernų:
"Už ką gi nužudei mane, valdove didis?"

312
Jau tavo siela greit į nežinią išskris,
Nežinoma lemtis atvers slaptas duris.
Gerk vyną! Nežinia, iš kur čia mus atvarė.
Būk linksmas! Nežinia, į kur mus išvarys.

313
Kas laimė? Tik menka dulkelė vėjy, niekai.
Ką per gyvenimą veikiau, laimėjau? Niekai.
Kaip žvakė aš degiau smagumų ugnimi,
Kaip visa sekės man! O pažiūrėjau - niekai.

314
Tarp melo ir tiesos - viena tik valandėlė.
Tarp meilės ir grasos - viena tik valandėlė.
O džiaukis, kol gali, jaunystę, laimę gerk!
Gyvenimo šviesos - viena tik valandėlė.

315
Dumblėtame griovy trošku, negera žuviai:
"Kada pakils vanduo? Kodėl nuseko srūviai?"
"Netrukus mus iškeps, - atsakė antis jai, -
Ir bus tuomet vis tiek, ar jūroj, ar keptuvėj".

316
Kur jūs, draugai? Kodėl nebegirdžiu dainų?
Dar vakar su manim sėdėjote, menu,
Ir ūžėte draugėj linksmi, nerūpestingi...
Kol atgulėt girti gyvenimo vynu.

317
"Šviesoj kemši? Nejau pikta dvasia apniko?"
"Nuo pasaulio, brolau, man šitaip atsitiko.
Pajuodo akyse ir dūšioj taip tamsu,
Kad pamaniau - naktis! Ir sėdau prie šašlyko".

318
Ką regime aplink - tik išviršės tėkmė.
Lig dugno po bangom - dar didelė gelmė.
Tikrove nelaikyk ryškaus pasaulio vaizdo,
Nes neįžvelgiama slapta daiktų esmė.

319
Tu meilės nemaldauk pamilęs be vilties.
Nedūsauk po langais, kur niekiamas jauties.
Būk laisvas, išdidus kaip vargeta vienuolis -
Gal ranką vienąsyk ir meilė tau išties.

320
Liepei - ir man širdis pilna geismų liepsnos.
Liepei - ir aš dėl jos pagundom kankinuos.
O Viešpatie, dabar liepi išsižadėti?
Palenk ir neišliek pialos sklidinos!

321
Gražu pasigėrėt, kai dirvon sėkla krinta;
Gražiau - kai tau pačiam širdin tiesa įšvinta.
Bet gėrio troškulį sužadinti laisvam -
Tai gražiau, negu išlaisvint surakintą.

322
Jau vysta žiedlapiai trumputės mūs būties.
Tik pūstelės lengvai vėjelis - ir nukrės.
Gerk! Mėnuo danguje praplėšė juosvą skraistę.
Gerk! Mūsų tuoj nebus, o jis per amžius švies.

323
Kad nusidėjau Tau - ne mano tai kaltė.
Kad kelio neradau - ne mano tai kaltė.
Kas aš? Kur einu? Kad pagal Tavo valią
Patamsyje braidau - ne mano tai kaltė.

324
Vėl pralėkė diena kaip lengvas gūsis vėjo -
Iš mūs gyvenimo ji amžinai išėjo,
Bet aš, kol gyvas, sau nekvaršinsiu galvos
Dėl būsimos dienos ir tos, kuri praėjo.

325
Aš vienąsyk vynu išminčių vaišinau
Ir sužinot iš jo teisybę mėginau
Apie palikusius šią žemę. Jis pasakė:
"Gerk vyną! Jie negrįš. Tai visa, ką žinau"

326
"Chajamai, - sako man, - liaukis vyninę lankyti".
Bet vyninėje aš girdžiu, kaip tulpė žydi,
Ką šnabždasi slapčia jazminas su rože
Ir ko net mylima nedrįsta pasakyti.

327
Kodėl iš pat pradžių aš patikėjau Tau,
Kaip Tavo meilėje klastos nepajutau?
Dabar Tu man siunti vien sielvartą ir kančią.
Ir ką aš padariau? Ir kuo nusikaltau?

328
Pasaulyje nėra nei laimės, nei taikos.
Nė daigo čia tiesos neras, kuris ieškos.
Tu nori pataisyt ir pertvarkyt pasaulį?
Žmogeli, kabiniesi už pakirstos šakos.

329
Ir mylima šalia, ir sodai vėl pražydo,
Ir sklidina taurė - netrokštu rojaus kito.
Be to, ar matė kas tą rojų danguje?
Vadinasi,kol kas mes tenkinsimės šituo.

330
Išeisime - neliks nei ženklo, nei vardų.
O žemė dar stovės ne šimtmetį, ne du.
Nebuvo mūsų čia seniau, nebus po amžių.
Nėra iš tos sėjos nei raugių, nei grūdų.

331
Tau šis gyvenimas, žmogau, išties praeis -
Todėl tegu ramiai, be graužaties praeis!
Jei būsi linksmas, jis praeis džiugiai, laimingai,
Jei verksi - jis liūdnai ir be vilties praeis.

332
Kiekvienas meldžiasi kaip išgali, kaip moka -
Vis rojun prašosi, nes pragare baisoka.
Tik Dievo užmojus įžvelgiantis išminčius
Nei rojum džiaugiasi, nei pragare jam bloga.

333
Nepavydėk, jei ką regi turtingą, didį -
Saulėtekį visad saulėtekis palydi.
Gyvenimas - tai lyg atodūsis, tu jį
Akimirkai gavai - tik nuomot, ne valdyti.

334
Jau žilas, bet aistra vėl suėmė mane -
Užtat pagalbos aš ir ieškau vyne.
Kur įžadai šventi? Prakeikęs savo dalią,
Be proto, be jėgų verku ties bedugne.

335
Kur rojus, pragaras? Sakai, danguj, aukštai.
Aš įsitikinęs, jog melas visa tai.
Nes rojus, pragaras - tai ne visatos sferos,
Nes rojus, pragaras - tai sielos du krantai.

336
Kur meilės žodžių daug, ten meilės nebėra.
Iš plieskiančių anglių išsivadi kaitra,
O meilė nei sapne, nei budint nesibaigia -
Ji dieną ir nakčia vienoda ir tikra.

337
Ko raudi? Kelią mums juk parenka lemtis.
Raudosi tu ar ne - vis tiek ateis mirtis.
O moliu virtusias protingas mūsų galvas
Ryt kojomis maknos ir minkys puodžiedys.

338
Nejau likimas toks niekingas ir nuožmus,
Kad kūno geiduliai kaip vergus valdo mus?
Juk dar nebuvo šiam pasaulyje nė vieno,
Įstengusio tikrai patenkinti geismus.

339
Pasauly pramaišiui kas gera ir kas bloga.
Primūrys, pristatys, po to vėl griauti šoka.
Tu džiaukis šia diena, neverk dėl praeities,
O sielotis, kaip ryt gyvensim - dar ankstoka.

340
Piktumas ir klasta - valdovai žemės šios.
Nejau dar ko vilies iš šitokios valdžios?
Ar daug laimingų čia, įširdusiam pasauly?
Kiekvienas juos lengvai ant pirštų suskaičiuos.

341
Kad pilnas netiesos pasaulis, nebėdok,
Kad mirsime, galvos nekvaršink, neraudok,
O prisipylus verčiau taurėn raudono vyno,
Ją mylimai paduok ir širdį atiduok.

342
Ką rytdiena atneš? Daug rymojau, mąsčiau,
Bet nieko ateity šviesesnio nemačiau.
Chajamai! Neišliek tuščiai nė lašo vyno -
Gyvenimo, nes jo - taurėj kaskart mažiau.

343
Be vyno ir draugų kiek bus dienų - jos tuščios.
Be fleitų skambesio ir be dainų - jos tuščios.
Pragyvenau jau daug dienų, ir aš žinau:
Be džiaugsmo ir šviesių vilties sapnų - jos tuščios.

344
Venk liūdesio minčių - jos graužia mus kaip ligos
Verčiau kasdien skaityk eiles iš džiaugsmo knygos.
Vyk sielvartą vynu ir nevaržyk širdies,
Nes nežinia, kada mirtis tave nutykos.

345
Jei pats Aukščiausias mums kasdienės duonos duoda,
Tai kiekviena riekė nuo amžių atmatuota.
Nereikia sielotis dėl to, ko negavai.
Verčiau mes būkime laisvi nuo to, kas duota.

346
Jei linksminies vynu, tai gerk tik išmintingai,
Tik su jaunais, tauriais, kur juokiasi džiaugsmingai.
Negerk per daug, nešauk, nerėkauk, nesigirk,
Gerk maža, gerk retai, gerk tykiai, paslaptingai.

347
Nusviedė dangumi aušra liepsnos arkaną,
Tyra dienos versmė lašais taurėn srovena.
Gerk vyną! Meilė vėl nubudo iš miegų
Ir džiaugsmo aidu "Gerk" dangaus skliautuos skardena.

348
Tu vis apie bėdas ir ateitį mąstai.
Kam veltui kankinies, kam graužiesi slaptai?
Gyvenk, žmogau, linksmai ir džiaukis šiuo pasauliu -
Neklausė juk tavęs, kas tvėrė jį kadai.

349
Būk linksmas - juk vargai per amžius mus trikdys,
Per amžius danguje žvaigždes degios naktis,
O po mirties kiti suminkys mus į molį,
Darys iš jo plytas ir sau namus statys.

350
Aš, vakar vakare pas puodžiedį užėjęs,
Girdžiu - šeši šimtai ąsočių šnibždėjimas.
Staiga pačiam kampe jų vienas kad suriks:
"Kur puodžius? Kur pirklys? Kuris čia pardavėjas?"

351
Chajamai! Kam jau taip dėl nuodėmių atgailauti?
Ar didelė nauda širdy nešiotis graudį?
Nebūtų nuodėmių - nereiktų atlaidų,
Juk jie dėl nuodėmių ir sutverti. Ko raudi?

352
Tarp Tuso griuvenų aš varną pamačiau -
Su šacho galva jis, nutūpęs kiek aukščiau,
Kranksojo kaukolei: "O varge, varge, varge!
Kur būgnai? Ko ragai negaudžia kaip anksčiau?"

Aukštyn...

Idėja, dizainas ir programavimas nezinomas